– Esate režisierius, kūręs teatre. Kaip palygintumėte darbo specifiką, reikalavimus teatro scenoje ir televizijoje?

– Tai nelyginami dalykai. Lietuvos teatruose kartais sukuriami meno kūriniai, to negalėčiau pasakyti apie Lietuvos televizijas. Galėčiau išvardyti teatro režisierių, sukūrusių savitą teatrinę kalbą, tačiau negaliu prisiminti nė vieno lietuvių televizijos režisieriaus, sukūrusio originalų TV stilių ar kryptį.

– Kokiam televizijos žanrui skirtumėte daugiausia pagyrų?

– Daugiausia komplimentų tektų tiesioginėms transliacijoms iš stichinės nelaimės, pavyzdžiui, cunamio nusiaubtų kraštų ar karinio konflikto zonos. Suprantama, kad Lietuvos televizijoms tiesiogiai transliuoti iš karštųjų pasaulio vietų yra per brangu.

– O kaip apibūdintumėte nekokybišką TV produktą?

– Prastai įpakuotą. Televizijos programos populiarumą, žiūrimumą dažniausiai lemia ne jos gilus turinys, o efektingos vinjetės ir dekoracijos, gražūs vedėjai bei jų drabužiai, prabangus interjeras ir panašiai. Pakanka peržvelgti populiariausių laidų penketukus, kad įsitikintum, jog labiausiai žiūrimos laidos nepasižymi gilesniu turiniu. Ir tai suprantama, nes didžioji auditorijos dalis iš TV laukia pramogų, o ne problemų. Bet apmaudu, kad iš televizijos programų dingo toks žanras kaip portretas. Išsamaus asmenybės portreto nepamatysi, liko tik bulvarinio pobūdžio pasakojimai apie spalvingesnes asmenybes.

– Kokį vaidmenį atlieka komercija, kuriant kokybišką programą?

– Žiūrovai teisėtai viliasi per TV išvysti kokybiškų pramoginių programų. Tačiau esant laidų reitingavimo sistemai, jie patys – žiūrovų dauguma – ir lemia, kokio pobūdžio ir kokio meninio lygio pramogas jie matys. Nulemia masinis skonis. O išrankesni žiūrovai, jeigu turi palydovinę televizijos įrangą, ieško specializuotų kanalų.

– Pastaruoju metu šalies televizijas atakuoja užsienio ir lietuvių rengiamos realybės dramos. Koks jų vaidmuo?

– Būtent realybės ir nėra vadinamosiose realybės dramose. Kai televizijose nebeliko vietos teatrui, jį pakeitė šios dramos. Žinoma, teatro spektaklių transliacijos per TV – atgyvenęs žanras, tinkamas nebent specializuotiems kanalams. Teatrą pakeitė tokie televizijos žanrai kaip pokalbių šou, realybės dramos ar paviljonuose filmuoti pigūs ir lėkšti humoro serialai.

– Iš LTV perėjote į komercinę televiziją. Gal galima įžvelgti kokią tokios migracijos tendenciją?

– Nemanau, kad LTV yra koks nors motininis kanalas. Pastaruosius kelerius metus dirbau kaip laisvai samdomas režisierius, o beveik du dešimtmečiai, praleisti LTV, man nekelia jokių sentimentų – tiesiog dirbau ten, kol galėjau laisvai kurti. Kai vadinamajame visuomeniniame kanale kūrybos sąlygas pradėjo diktuoti komerciniai reikalavimai, pasidarė nebeįdomu. Atradau kitų būdų užsidirbti. Šiuo metu kilo noras kurti patį televizijos kanalą – būtent tokios sąlygos atsirado BTV, kuri turi dideles augimo ir tobulėjimo galimybes.