Įmanoma, bet...
Finansų patarėjų įmonės „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris Marius Čiuželis sako, kad neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti į minėtą klausimą. „Nors bankai neretai atsisako asmenims atidaryti sąskaitas, jeigu jie negyvena šalyje, kurioje yra bankas, greičiausiai sėkmė priklausys nuo sumos, kurią ketinate padėti, ir tikslų, kodėl norite atsidaryti sąskaitą užsienio banke. Jei kalbėtume apie sumas, siekiančias ne mažiau kaip 100 000 eurų, sėkmės atvejai yra gana dažni“, – aiškino M. Čiuželis.
Visiškai įmanoma atsidaryti sąskaitą užsienio banke ir neišvykus iš savo šalies – tiesiog paieškojus tokių bankų internete ar kreipiantis į banką gavus jau esamų banko klientų rekomendacijas.
„Jeigu suma, kurią ketinate patikėti bankui, yra solidi, netgi gali būti, kad banko atstovai iš bet kokios šalies patys atvažiuos pas jus ir nusilenks. Atsidaryti sąskaitą įmanoma ir duomenis nusiuntus paštu ar faksu. Vis dėlto bet kokiu atveju bankas anksčiau ar vėliau norės pamatyti savo klientą“, – dėstė pašnekovas.
Bankas, sutikdamas atidaryti jums sąskaitą, būtinai paprašys asmens tapatybės dokumento, gyvenimo istorijos ir pinigų kilmės paaiškinimo. Bankui bus įdomu jūsų gyvenimo istorijoje išskaityti, su kokiu jis žmogumi turi reikalą: koks jūsų išsilavinimas, karjera, darbo praktika ir pan. Be abejo, bankui smalsu, iš kur pas jus atsirado solidi suma pinigų – pardavėte verslą, nekilnojamąjį turtą ar tiesiog radote miške paslėptą lobį...
Bankas nebūtinai prašys dokumentais įrodyti pinigų kilmę, tačiau, jeigu jam iškils abejonių, pats bandys išsiaiškinti padėtį. Tiesa, gali paprašyti ir oficialių įrodymų. Pavyzdžiui, jei iš jūsų gyvenimo aprašymo bus matyti, kad esate žemdirbys, auginantis kukurūzus, o pinigus įgijote iš nekilnojamojo turto sandorių, tuomet galite sulaukti papildomų klausimų. Jeigu bankininkai ras bent mažiausią neatitiktį tarp to, ką jūs sakėte, ir to, ką jie surado, jus mandagiai palydės iki durų ar šypsodamiesi atsakys: „Mes nusprendėme sąskaitos neatidaryti“ ar „Jūsų rinka mūsų nedomina“ ir pan.
Pirmiausia – saugumas
Pašnekovas teigia negalįs duoti patarimo, kaip ieškoti patikimo banko užsienyje. Prieš tai svarbu atsakyti į klausimą, kam sąskaita užsienio banke yra reikalinga – verslo operacijoms finansuoti siekiant inovatyvesnių finansinių priemonių ar sprendimų ir norint patikėti savo lėšas ilgametę jų valdymo praktiką turintiems profesionalams ar tiesiog padėti pinigus ir jaustis saugiam, kad pasikeitus mokesčių politikai savoje šalyje niekas jų nenusavintų.
M. Čiuželis pabrėžia, jog šiandien daugelis išvardytų priežasčių turtingus lietuvius dažniausiai gena į užsienio bankus: „Turtingiems žmonėms saugumas – viena svarbiausių priežasčių. Jeigu žmogui pavyko pelningai parduoti savo verslą, iškart kyla klausimas, ką daryti su gautais pinigais.
Dažniausiai norisi dalį pinigų laikyti ne toje šalyje, kurioje jis gyvena ir kurios ekonominė politika nėra prognozuojama. Pilietis, kuris pardavė verslą ir sumokėjo 15 proc. mokesčių, nesijaučia užtikrintas, kad staiga per naktį pasikeitus mokesčių politikai iš jo nebus paprašyta dar 10 proc. Tad solidžių santaupų savininkas, norėdamas apsidrausti nuo tokių netikėtumų, stengiasi dalį savo lėšų nukreipti į kitas šalis, kur finansinė aplinka nesikeičia jau daugelį metų ir sutartos žaidimo taisyklės visiems galioja vienodai.“
Pasak pašnekovo, nebūtų rimtas sprendimas užsienyje ieškotis banko vien dėl didesnių indėlių palūkanų. „Mūsų šalyje veikiančių Skandinavijos bankų mokamos indėlių palūkanos yra labai panašios į tas, kurias moka Šveicarijos, Austrijos ar kitų Europos šalių bankai, nes visi gyvename toje pačioje Europoje, kur bendras palūkanų lygis – panašus ir stipriai susietas su Centrinio banko nustatytu baziniu lygiu. Kitokiam kliento pasirinkimui galėtų nebent turėti įtakos baimė dėl skandinaviškas šaknis turinčio banko žlugimo.
Pavyzdžiui, norintiesiems tik daugiau sutaupyti tinkamesnis sprendimas būtų domėtis ne bankais, o kredito unijomis, kuriose palūkanų lygis – net du ar tris kartus didesnis nei bankuose, o indėliams taikomos tos pačios indėlių draudimo apsaugos priemonės. Todėl svarstant, ar neverta savo lėšas iš Lietuvos nukreipti į užsienio bankus, pirmiausia turėtų figūruoti ne pajamingumo, o saugumo ieškojimo kriterijus“, – aiškino M. Čiuželis.
Sumanius atsidaryti sąskaitą užsienio banke dar reikia įvertinti savo užsienio kalbos žinias. Nepakankamas užsienio kalbos mokėjimas gali tapti rimta kliūtimi bendraujant su banku ir atliekant banko operacijas. Kita vertus, šiandien Europos bankuose jau dirba nemažai lietuvių, kurie aptarnauja mūsų regiono klientus, be to, dauguma vietinių bankininkų moka net kelias kalbas – rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, italų. Tad šis savotiškas barjeras kasmet mažėja.
Beje, daugelio rimtų užsienio bankų elektroninės bankininkystės sistema yra gerokai uždaresnė nei Lietuvoje gyvuojančių bankų. Pavyzdžiui, kai kurie Šveicarijos bankai internete tik suteikia galimybę matyti savo sąskaitų būklę, tačiau neleidžia atlikti jokių operacijų, nes nėra garantuoti, ar tas operacijas sumanėte atlikti jūs pats ar spaudžiamas už nugaros stovinčių blogiukų. Tokiu atveju jums pirmiausia tektų raštu ar telefonu kreiptis į banką, kad jis atliktų jūsų norimas operacijas. Negana to, bankas jums paskambins, dar kartą pasiteiraus, ar jūs tikrai to norite, ir tik iš jums abiem žinomų bei suprantamų kodų bandys suvokti, ar nesate pavojaus situacijoje.
Vilioja Šveicarijos bankai
Ypatingo dėmesio nuo seno sulaukia Šveicarijos bankai. Šioje šalyje jau ne vieną šimtmetį puoselėjamos tvirtos bankininkystės tradicijos, o bankai yra gana dideli, stiprūs, saugūs, išsiskiriantys aukštais kredito reitingais, be to, niekada nesigundydavo abejotinomis egzotinėmis investicijomis, kuriomis krizės laikais susiviliojo JAV, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos bankai.
Kita vertus, bet kas į Šveicarijos bankus nepateks. Priešingai nei Lietuvoje, kur bankų durys atvertos visiems klientams, nepriklausomai nuo jų santaupų, Šveicarijoje situacija klostytųsi kitaip. Patekę į Šveicarijos banką ir laukdami palūkanų už solidų savo indėlį, jūs dar turėsite bankui mokėti už įvairias jums suteiktas paslaugas. Galiausiai gali pasirodyti, kad jūsų gautų palūkanų net neužteks susimokėti už visas jums suteiktas paslaugas...
„Paslaugos, už kurias klientui tenka mokėti, įvairiuose bankuose turi skirtingus pavadinimus. Pavyzdžiui, tai gali būti sąskaitos atidarymo, sąskaitos priežiūros, asmeninio vadybininko konsultavimo mokesčiai... Tų mokesčių dydis priklauso nuo suteiktų paslaugų apimčių. Jie gali būti skaičiuojami už per mėnesį ar ketvirtį suteiktas paslaugas. Kuo daugiau paslaugų gauni iš banko, tuo didesni mokesčiai.
Tačiau paprastai jie neviršija 1–1,5 proc. kliento per metus pervestų ar sąskaitoje laikomų lėšų. Jeigu klientas nesinaudoja jokiomis kitomis banko paslaugomis, tik kaip indėlį laiko savo pusę milijono, mokestis gali ir neviršyti kelių šimtų Šveicarijos frankų per metus. Tokiu atveju banko mokamų palūkanų už solidų indėlį gali užtekti. Dažnai juokaujama, kad jeigu nori Šveicarijoje turėti banką, turi jam primokėti“, – kalbėjo finansų patarėjas.
M. Čiuželis sako, kad panašius reikalavimus kelia ir daugelis Europos Sąjungoje (ES) veikiančių bankų, galbūt tik Didžiojoje Britanijoje tvarka yra liberalesnė: „Jei kalbėtume apie Šveicarijos, kuri nėra ES narė, bankus, jų veiklos principai yra labai panašūs į ES bankų, nes daugelis šios šalies teisės aktų ES raginimu yra priderinti prie ES aktų.“
Išvengti mokesčių nepavyks
Finansų patarėjų įmonės atstovas tvirtina negalįs pradžiuginti tų, kurie norėtų atsidaryti sąskaitas užsienio bankuose vien dėl to, kad pabėgtų nuo mūsų šalyje gresiančio indėlių palūkanų apmokestinimo. „Kone visose Europos šalyse ir JAV palūkanos už indėlius jau seniai yra apmokestintos. Pavyzdžiui, JAV už gautas palūkanas ar dividendus bankai automatiškai nuskaičiuoja 30 proc. Tada gali įrodinėti, kad esi Lietuvos pilietis ir mokesčius mokėsi savoje šalyje. Tokiu atveju permokėtą sumą galima susigrąžinti“, – dėstė M. Čiuželis.
Lietuvos piliečiai, turintys sąskaitas užsienio bankuose, privalo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sąskaitos atidarymo (arba uždarymo) apie tai pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
M. Čiuželio teigimu, kad ir kaip stengtumės išvengti palūkanų apmokestinimo, to padaryti niekaip nepavyks. O laikyti santaupas kojinėse – taip pat ne išeitis.
„Esu įsitikinęs, kad indėlių palūkanų apmokestinimas Lietuvoje tiesiog paskatins naujų finansinių priemonių atsiradimą tuose pačiuose bankuose. Pavyzdžiui, kažką panašaus į indėlio sertifikatus, kokius jau siūlė žlugęs „Snoro“ bankas. Tokie sertifikatai nėra apdrausti, tačiau leidžia išvengti mokesčių. Tik baisoka, kad šiuo atveju nuo vilko ant meškos neužšoktume, nes dar vieno banko žlugimo atveju indėlių sertifikatų savininkai patirtų didžiulius nuostolius“, – samprotavo finansų specialistas.
Paklaustas, ar drąsintų žmones, galvojančius apie savo santaupų nukreipimą į užsienio bankus, tokiam žingsniui, M. Čiuželis atsakė, kad viskas priklausytų nuo tikslų.
„Vien tam, kad galėtum pasigirti, jog savo santaupas laikai užsienio banke, minti kelių į užsienį tikrai neverta. Lietuvoje jau gyvuoja du užsienio bankai, kurie yra finansiškai atsakingi tų šalių jurisdikcijai, o bankuose laikomi indėliai – apdrausti tų šalių draudimo fonduose. „Danske“ banko veiklos priežiūrą vykdo Danijos finansų priežiūros tarnyba, „Nordea“ indėliai draudžiami Suomijos Respublikos indėlių draudimo fonde. Taigi nėra jokio skirtumo, ar banko sąskaitos yra atidarytos šių bankų filialuose Lietuvoje ar tose šalyse, kurių jurisdikcijai jie priklauso. Tad kokia prasmė ieškoti bankų užsienyje? Nebent būtų kiti motyvai, vejantys dėl šalies politinio nestabilumo ar nepasitikėjimo baimės“, – aiškino finansų patarėjų įmonės „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris M. Čiuželis.