- Pradėkime nuo Rusijos ekonomikos, rublio ir infliacijos. Girdime įvairiausių gandų, kad žmonės bijo rublio nuvertėjimo.
- Komunistų laikais partija kalbėjo apie dvidešimtmečio, trisdešimtmečio planus, statomą komunizmo idėją ir t. t. Per vieną suvažiavimą komunistą paklausė: ar tikrai esate užtikrintas ir nesvyruojate? Pagalvojo pagalvojo komunistas ir atsakė: „Taip, svyruoju, bet tik kartu su partine linija“. (Šypsosi – red. past.) Štai tokia asociacija man kyla kalbant apie rublio kursą.
Prieš kokius dešimt metų vienas doleris buvo lygus trisdešimčiai rublių. Taigi dolerio ir rublio santykis per tuos dešimt metų išliko tame pačiame lygyje. Taip, būna įvairių svyravimų ir pan., tačiau tikrai neesminių ir nieko nekeičiančių. Manau, kad Amerikoje ar Europoje savi pinigai nėra taip stipriai saugomi nuo nuvertėjimo kaip Rusijoje. Galbūt tai yra mūsų pamokos, išmoktos per 1998 metų krizę arba per tuos pačius 1990-uosius, kai buvo rekordinė hiperinfliacija, rublio devalvacija ir pan. Todėl rusai dabar labai saugo savo pinigus, nes nenori patys skandinti savo valties...
- Vis dėlto kokios jūsų prognozės: kris rublis ar ne?
- Visa Rusijos ekonomika paremta disproporcija, kai labai daug lemia priklausomybė nuo vidaus pasiūlos ir paklausos santykio, kuris, deja, auga lėčiau nei norėtųsi. Tačiau, pavyzdžiui, koreliacija tarp energijos tiekėjų ir rublio stabilumo yra tiesioginė. Biudžetas pas mus gerai subalansuotas, tiesa, tam tikrais atvejais susietas su kai kuriomis euro zonos šalimis ir Amerika. Taip pat neblogi aukso rezervai. Tačiau jei tik, pavyzdžiui, dėl kokių nors priežasčių smarkiai kristų naftos kainos, nuo devalvacijos nepabėgsime.
- O kokios galėtų būti tos jūsų minimos priežastys?
- Priežastys gali būti labai skirtingos. Pavyzdžiui, pasaulinė ekonominė krizė. Juk energijos tiekėjai – naftos, dujų - tiesiogiai priklausomi nuo pasaulinės ekonomikos. Tai realiausia fundamentali priežastis. Šiandien energijos tiekėjų rinka labai susijusi biržomis. Nematoma ekonominės rinkos ranka gali iškrėsti tokių nelinksmų pokštų su naftos kainomis, kad sunku net įsivaizduoti... Pavyzdžiui, praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje slaptų JAV ir Saudo Arabijos susitarė sumažinti naftos kainą, ir Sovietų Sąjunga susidūrė su deficitu. Visi puikiai žinome, kuo tai baigėsi... Tačiau buvo ir kita Sovietų Sąjungos biudžeto deficito priežastis, kai didžiuliai pinigai, tarp jų ir gaunami iš užsienio, be reikalo buvo kišami karinei pramonei – ginklams ir tankams - o pati ekonomika iš esmės nebuvo gaivinama.
„Jeigu euro zonoje viskas taip blogai, kodėl tada euro kursas išlieka stabilus“
- Dar viena tema, apie kurią norėčiau pakalbėti – euro zonos ateitis. Ką manote apie šios valiutos perspektyvas žiūrint iš Rusijos verslo pusės? Ar jums aktualus šis klausimas?
- Pirmiausia, mums svarbu stabilumas pačioje Europoje. Taip pat euro zonos išlikimas mums aktualus kaip alternatyva kitai valiutai – doleriui, kurio situacija, beje, irgi nėra gera.
Taigi norėtųsi, kad euro zonos ir apskritai visos Europos Sąjungos, kaip ekonominio darinio, projektas būtų sėkmingas. Kodėl mums svarbu, kad sėkmingai gyvuotų vieningoji Europos valiuta? Todėl, kad Europa, mano požiūriu, yra intelektualinis lokomotyvas.
Taip, ekonominiais pajėgumais Europa nusileidžia Kinijai ar tai pačiai JAV, kuri buvo bene vienintelė šalis pasaulyje, realiai tapusi Antrojo pasaulinio karo laimėtoja ir perėmusi estafetę iš Europos. Su minimaliais nuostoliai JAV tapo ir finansiniu, ir prekybos, ir politiniu lyderiu. Na, Sovietų Sąjunga ir kai kurios Europos šalys savotiškai irgi laimėjo... Tačiau pergalės kaina buvo visai kita. (Šypsosi – red. past.) Tuo tarpu Kinija paremta didžiuliais žmogiškaisiais resursais, tačiau pasitikėti kinų valiuta šiandien būtų labai sunku... Pas juos visai kitokios žaidimo taisyklės. Priešingai nei Europa, kinai visai kitaip supranta teisingumą ir visada darys taip, kad pirmiausia būtų gerai jiems patiems.
Na, o grįžtant prie euro perspektyvų, aš visgi tikiuosi, kad sveikas Europos politikų protas pagaliau suveiks ir bus prieitas susitarimas sprendžiant iškilusias problemas. Mano požiūriu, dabar tam dabar trukdo vykstantys vadinamieji nacionalinių „valiutų karai“, kurie atsiliepia bendram Europos Sąjungos biudžetui.
Man iki šiol įdomu, kodėl jeigu euro zonoje viskas taip blogai, kodėl tada euro kursas išlieka stabilus... Palyginkime su tuo pačiu doleriu, kurio vertė kritusi. Todėl ir tikiuosi, kad vis dėlto Europa, pasitelkdama savo sumanumą ir istorinę patirtį, ras išeitį.
- O kokia ta išeitis – dar milijardai tokioms šalims kaip Graikija?
- Žinoma, vokiečiams apmaudu, kad jie graikams sukūrė gražų gyvenimą. Tačiau atvirai sakant netikiu, kad štai vargšus sąžiningus vokiečius kažkas apgavo ir jie nematė, kas vyksta. Vokietija tiesiog sumokėjo už atvertą rinką.
Monopolininkai ir Rusijoje monopolininkai
- Lietuvoje daug kalbama apie smulkųjį ir vidutinį verslą, kad tai yra Lietuvos ateitis ir pan. Tačiau kartais užmirštama, kad yra ne tik stambus verslas, bet ir smulkus bei vidutinis. Kokia situacija šiuo atžvilgiu yra Rusijoje?
- Pirmiausia, apsibrėžkime kriterijus, ką mes vadiname smulkiuoju ir vidutiniu verslu. Mūsų supratimas, kas yra smulkus verslas toks, kai metinės pajamos svyruoja nuo 100 iki 200 milijonų rublių (apie 16 milijonų litų – red. past.). Tuo tarpu vidutinio verslo metinės pajamos skaičiuojamos nuo 200 milijonų iki milijardo rublių (nuo 16 iki 80 mln. litų – red. past.). Jei kalbame apie smulkųjį verslą, jis šaliai yra labai svarbus ne tik dėl darbo vietų.
Rusijoje tokio evoliucinio palaipsninio augimo iš smulkaus į vidutinį ar stambųjį verslą ilgą laiką nebuvo. Niekam nerūpėjo, kaip viskas daroma, svarbu buvo labai greitai uždirbti kuo daugiau pinigų ir taškas. Apie tai amerikiečiai pastatė daug filmų. (Šypsosi – red. past.) Toks visuomenės ir politikų požiūris į verslą atspindi rusų mentalitetą. Daug kas dabar teisindamasis dėl neskaidrios ir nesąžiningos savo verslo pradžios sako, kad štai buvo tokios žaidimo taisyklės, man pirmam pasisekė įkišti ranką ten, kur reikia ir dabar esu turtingas. Tuo tarpu kai žmogus pradeda visiškai nuo nulio ir pasiekia aukštą lygį, jis visai kitaip žiūri į valdžią ir į pilietiškumą, prievartos naudojimą, kitus dalykus.
- Kokia mokesčių sistema smulkiam ir vidutiniam verslui, Rusijoje?
- Šiandien Rusijoje veikia, galima sakyti, trys smulkųjį verslą apimančios mokesčių surinkimo sistemos. Tai liečia ir individualius verslo subjektus, ir įmones. Jeigu metinė apyvarta nesiekia 60 milijonų rublių (5 mln. litų – red. past.) ir įmonėje dirba mažiau nei šimtas žmonių, galima pasirinkti du variantus. Galima tiesiog mokėti šešis procentus nuo gaunamų pajamų ir tada nereikia vesti labai tikslios buhalterinės apskaitos, skaičiuoti kiekvieno darbuotojų pajamų ir skaičiuoti mokesčius nuo personalo.
Žodžiu, sumoki šešis procentus nuo pelno ir dar tam tikrą sumą pervedi į vadinamąjį darbo fondą, kuriame kaupiamos pensijos, socialinis draudimas ir pan. Ta suma nėra labai didelė ir neegzistuoja kokia nors progresyvinė skalė. Kita variantas – mokėti penkiolikos procentų mokestį priklausomai nuo pajamų ir išlaidų skirtumo, tačiau ne mažiau kaip vienas procentas nuo pajamų. Šiuo atžvilgiu vedama griežtesnė buhalterija.
Taip pat smulkusis verslas dar skirstomas pagal įvairius kriterijus – maitinimo paslaugas teikiančios įmonės, smulki prekyba turguje ir pan. Taigi sumoki minimalų mokestį nepriklausomai nuo įmonės rezultatų, o daugiau visa kita tavo paties reikalas. Iš esmės aš palaikau tokią sistemą, nes ji yra pakankamai demokratiška, paprasta, išskaidyta ir su palikta galimybe rinktis.
Kalbant apie problemas galima paminėti įvairius egzistuojančius fondus. Jei valstybiniai subsidijų ar kompensacijų fondai funkcionuoja daugmaž neblogai, tai, pavyzdžiui, su vadinamu garantijų fondu yra daug blogiau. Neretai būna sunku gauti kreditą banke, nes būtinas laidavimas ir tada kyla problemų.
Taigi mechanizmai tarsi ir yra, tačiau ne taip paprastai viskas vyksta. Ne mažesnė problema yra ir įvairiausių įgaliojimų, licencijų išrašymai. Įvairaus rango viršininkai tikrai nėra labai geranoriški, kai reikia gauti kokį paprastą sutikimą, patvirtinimą ar pan. Kiek girdėjau iš kolegų Lietuvoje, ir pas jus reikia laukti kelias dienas paprasčiausio popierėlio, kol jį koks nors viršininkas pasirašo. Rusijoje šiuo atžvilgiu yra dar blogiau.
Kita mūsų bėda yra tai, kad Rusijoje monopolizuota energetikos - dujų, elektros - rinka. Kainos tikrai nėra mažos, nors pas mus, patys suprantate, klimatinės sąlygos ne iš paprastųjų... Na, o monopolistams tai nė motais, nes monopolistai visame pasaulyje yra vienodi. (Šypsosi – red. past.)
Rusijos regionuose – kapitalizmas su žmogišku veidu
- Į kokį verslą orientuojasi jūsų bankas – stambųjį ar vidutinį?
- Riazanėje tuos, kurie užsiima stambiu verslu, galima suskaičiuoti ant dviejų rankos pirštų. Na, gal kiek daugiau – dar ant dviejų kojų. (Šypsosi – red. past.) Mes galime greitai, operatyviai išspręsti iškilusius klausimus, susijusias su stambiu verslu, kai tuo tarpu labai dideli bankai dėl savo sistemos mastelių tai darydami sugaiš kur kas daugiau laiko.
Mes taip pat stengiamės dirbti individualiai ir išlaikyti vienodą lygį, t. y. neskirstyti smulkaus ir vidutinio verslo. Svarbiausia yra užtikrinti tam tikrą komfortą ir abipusį pasitikėjimą, ypač jei klientas yra paėmęs kreditą. Tokiu atveju tenka spręsti įvairias situacijas, kai nekomfortiškoje padėtyje gali atsidurti ir klientas, ir bankas. Vertiname ilgalaikį bendradarbiavimą. Konfliktologijos terminais šnekant, sugebėjimas surasti kompromisą, kai laimi arba pralaimi, t. y. ieškojimas sutarimo, kai viena pusė laimi, o kita – pralaimi.
- Vis dėlto kas skatina taip elgtis? Ar taip yra todėl, kad jūsų bankas vietinės reikšmės - regioninis? Ar lygiai taip pat elgtumėtės, jei bankas veiktų Maskvoje?
Maskvoje šis verslas ne tik šiek tiek skiriasi nuo čionykščio. Jis yra absoliučiai skirtingas. Maskva yra toks konglomeratas, kuriame žmonės yra visai kitaip orientuoti nei kur nors Rusijos provincijoje. Tie, kurie nori ir sugeba dirbti Maskvoje, taip ir daro. Jie susikrauna lagaminus ir išvažiuoja ieškoti laimės į sostinę. Žmonės tiesiog nori per trumpą laiką pasiekti greitų rezultatų.
Tuo tarpu regionuose viskas vyksta šiek tiek kitaip. Čia, be abejo, taip pat daromas verslas, tačiau tempai kitokie. Žmonės išvažiuoja ieškoti laimės į Maskvą, susiduria ten su vakarietišku mąstymu, jiems tenka nuolat įrodinėti, kad gali uždirbti įmonei daug pinigų ir pan. Tuo tarpu provincijoje žmogus gali išlaikyti sau įprasto gyvenimo harmoniją, užsiimti tuo kuo nori, pavyzdžiui, sportuoti ar pan. ir patogiai gyventi. Nesakau, kad toks yra ir mano požiūris, tačiau tokios tendencijos vyrauja Rusijoje.
- Galbūt tokiam jūsų sulyginimui galima pritaikyti metaforą, kad regionuose daromas kapitalizmas su žmogiškuoju veidu?
- Taip. Maža to, kaip aš kartais sakau, pirmoji romantinio kapitalizmo epocha pas mus buvo 1990-ieji, kai gyvenimas laikėsi ant tokių tezių, jog viskas yra įmanoma, pinigai yra vienintelis tikslas ir t. t. Tada taip mąstė daug jaunų žmonių. Tuo tarpu dabar bankai, mūsų partneriai, klientai supranta, kad pinigai yra labai svarbu, tačiau reikia mokėti su jais tinkamai elgtis. Užsidirbai daug pinigų? Labai gerai, bet kas toliau?.. Ką tu paliksi po savęs, kokie bus vaikų, anūkų, aplinkinių prisiminimai apie tave?..
- Galima išvažiuoti ir, pavyzdžiui, nusipirkti „Chelsea“ futbolo klubą? (Šypsosi – red. past.)
- „Kieta“... (Šypsosi – red. past. ) Na, bet Riazanėje tokių pinigų, kad galėtum pirkti tokio lygio futbolo klubus, neuždirbsi... Tačiau apskritai tai tiesa. Jeigu žmogus visą gyvenimą apie kažką svajojo, uždirbęs labai daug pinigų jis gali realizuoti savo idėjas, pavyzdžiui, tapti futbolo klubo savininku. Puiku, šaunuolis, tegul tik įgyvendina savo svajones. Tačiau ar visiems reikia tų futbolo klubų? Labai abejoju...
Rusijos ir Lietuvos ekonominiai santykiai
- Paskutinis mano klausimas susijęs su santykiais tarp Lietuvos ir Rusijos. Kas sieja šias dvi valstybes ekonomine, verslo prasme?
- Labai sunku pasakyti kažką konkretaus, nes vėlgi mūsų verslo sfera apsiriboja tam tikru Rusijos regionu. Taigi nevaldau tikslios informacijos apie Lietuvos ir Rusijos ekonominius santykius. Tačiau kalbant apie mūsų regiono verslininkų bendradarbiavimą su lietuviais investuotojais, Riazanės kraštą ir Lietuvą sieja daug panašių dalykų. Šiuo atveju kalbu ne apie ekonomiką. Štai man, pavyzdžiui, labai patinka lietuviška grietinė, apskritai lietuviškas maistas. (Šypsosi – red. past. )
- Riazanėje galima nusipirkti lietuviškų produktų?
- Taip, yra, pavyzdžiui, jūsų sūrio. Svečiavausi Vilniuje, tai viešbutyje man labai patiko lietuviški pusryčiai. Grįžtant prie ekonominių dalykų, nemanau, kad lietuviams ir rusams yra dėl ko peštis. Na, nebent ten jums labai norisi pasiimti Kaliningrado sritį. (Juokiasi – red. past. ) O jei rimčiau, visi lietuviai, su kuriais turėjau reikalų Riazanėje, paliko kuo geriausią įspūdį. Labai lengva su jais rasti bendrą kalbą, geri verslo ir bendradarbiavimo kontaktai. Nepaisant to, kokie yra oficialūs santykiai tarp šalių politikų, ryšiai tarp paprastų lietuvių ir rusų iki šiol išliko geri.
Kiek žinau, Lietuva neturtinga savo resursais ir iš sovietinių laikų nedaug kas gero pas jus yra likę. Nepaisant to, jūs gyvenate ne už Europos Sąjungos pinigus, o sukatės patys kaip galite. Šiuo atžvilgiu Rusija turi ko pasimokyti iš Lietuvos. Mums reikia daugiau dirbti, gyventi šia diena, o ne prisiminimais ir negalvoti, kad štai kokia turtinga didelė mūsų šalis... Ir nereikia užriesti nosies, mokyti kitus kaip gyventi. Tai liečia ir mūsų politikus.
- Ačiū už pokalbį.
