– Kaip sumanėte išleisti knygą?
– Tai pirma knyga, tokio turinio knygų bus trys. Jos sudarytos iš mano daugiausia DELFI portale publikuotų straipsnių. Pirmos knygos esmė – daugiau komercinio pobūdžio publikacijos. Pavyzdžiui, apie didžiuosius praėjusio amžiaus Europos monstrus Staliną ir Hitlerį, jų pavaldinius.
Išleisti knygą pasiūlė leidykla. Kitos dvi knygos bus labiau analitinio, tarptautinio pobūdžio leidiniai.
– Kodėl, manote, verta įsigyti Jūsų knygą?
– Nežinau, apskritai dėl knygų pirkimo esu skeptikas – dažnai būnu knygyne ir matau, kad tik vienas kitas pavarto knygą ir išeina. Nesu optimistas ir dėl šios mano knygos. Bet, kaip neseniai kalbėjau su užsienio reikalų ministru, ši knyga galėtų būti platinama poilsio vietose. Ją įsigijęs žmogus galėtų paskaityti laisvalaikiu. Daugelyje publikacijų yra ginčytini faktai – apie Hitlerio gyvenimą, jo charakterį, Stalino biografijos faktus ir taip toliau.
Tačiau knygoje netrūksta ir analitinių momentų: pavyzdžiui, klausiama, ar greitai bus nauja Lietuvos okupacija, keliami nacionalizmo, šovinizmo klausimai. Tai, manau, privers skaitytoją šiek tiek pamąstyti.
– Taigi siūlote knygą neštis prie jūros, o gal geriau ją skaityti prieš miegą?
– Gal paskaitęs prieš miegą, šokiruotas kai kurių mažai girdėtų faktų, žmogus neužmigtų. Tačiau manau, kad paplūdimyje, ypač vyrams, kurie domisi istorija, politika, o ir jaunimui, verta paskaityti.
– Savo straipsnius publikuojate ir DELFI portale. Kokių skaitytojų komentarų sulaukiate?
– Būna, sulaukiu labai kontraversiškų ir vienas kitam prieštaraujančių portalų komentatorių atsiliepimų. Daugiausia jie neigiami, kraštutiniai, radikalūs, bandantys įžeisti. Dėl to nesu nustebęs, to tikėjausi ir tikiuosi po knygos pasirodymo.
Kitas reikalas – žmogus turi žinoti ir tamsiąją mūsų istorijos pusę. Kad jis mokytųsi istorijos, ją pažintų ne tik iš formalių vadovėlių, bet ir iš tokių straipsnių, kurie publikuojami mano knygoje. Reikia, kad žinotų ir kitą, ne visiems prieinamą, pusę.
Rengdamas šiuos straipsnius iškapstydavau tokių faktų, kurie duodavo peno kitiems straipsniams. Tie faktai įdomūs, ginčytini, gal ne visada gyvenimo patikrinti, bet jie tikrai duoda peno apmąstymams ir galimybę geriau pažinti istoriją.
– Kas labiau esate – žurnalistas ar politikos apžvalgininkas? Kaip apibūdintumėte dabartinę žiniasklaidos padėtį?
– Profesija – žurnalistas, o pagal mano darbo pobūdį – politikos apžvalgininkas. 1976 m. baigiau žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbau sovietiniu propagandistu Lietuvos radijuje.
Anksčiau žiniasklaida, kaip, turbūt, tam tikra prasme ir dabar, priklausė nuo politikų įtakos. Štai 1992 m. rudenį į valdžią grįžus LDDP, buvau paprašytas pasitraukti iš Lietuvos radijo ir televizijos. Pateikti motyvai, kad kalbinau žmones, ne visiškai atitinkančius Lietuvos gyvenimo esmę. Tada pasitaikė proga dirbti kitose televizijose, bankininkystėje. Tačiau iki šių dienų politikai bando kontroliuoti Lietuvos radiją ir televiziją.
Dabar politikos apžvalgininkams, komentatoriams laisviau – palaima, kai jų niekas nevaržo, kai turi vadovautis tik savo moralės dėsniais.
Sakyčiau, mūsų žiniasklaida ne kiek laisva, kiek apimta anarchijos. Nėra nei buvusios griežtos politinės kontrolės, bet nėra ir moralinės kontrolės. Šiuo metu žiniasklaida ne tik apimta anarchijos – ją paplauna kai kurios povandeninės srovės, labai stipri verslo įtaka. Verslo įtaka stipresnė negu politikų.
