„Praėjusiais metais ekonomika augo daugiau kaip 6 proc., o vis dar turėjome 5,5 proc. biudžeto deficitą. Vadinasi, visas šis deficitas yra struktūrinis, o ne ciklinis, priklausantis nuo ekonomikos svyravimų. Kaip Lietuvai seksis sumažinti struktūrinį deficitą, turint galvoje su visuomenės senėjimu ir situacijos ES blogėjimu susijusius iššūkius? Šis klausimas kelia daugiausiai nerimo. Jei nebus rimtai kovojama su šešėline ekonomika, nematau didelių galimybių užkimšti biudžeto skylę“, - DELFI sakė ekonomistas.
Jo teigimu, AE statybą propaguojantys politikai neišmintingai remiasi 5-10 metų senumo strategijomis ir įstatymais, kurie kadaise buvo priimti dėl „Leo LT“ projekto. „Tai, kad ruošiamasi statyti atominę elektrinę, nes prieš dešimtmetį politikai kalbėjo apie „atominės energetikos tęstinumą“ (t.y. senosios AE veikimo pratęsimą), yra ne šaunumo, o kvailumo ženklas, nes per dešimtmetį pasaulio energetikoje įvyko skalūninių dujų revoliucija, atpigo ir toliau pinga žalioji energetika, įvyko visuomenės požiūrio pokytis po Fukušimos avarijos“, - tvirtino R. Kuodis.
- Kokius skaičius turėtume išgirsti prieš referendumą, kad galėtume įvertinti planuojamos Visagino atominės elektrinės (VAE) atsiperkamumą? Ko šiandien trūksta projekto ekonominiam pagrindimui?
- Apskritai ši diskusija nerimtai prasidėjo. Valdžia iš pradžių paskelbė šūkį „sudiev, Rusija – elektra po 7 centus už kilovatvalandę“. Teko reaguoti į šį keistą optimizmą ir priminti, kad didžiąją dalį elektros savikainos atominėje elektrinėje sudaro kapitalo, o ne branduolinio kuro sąnaudos. Tuomet valdantieji pripažino, kad pirmuosius 18 metų kapitalo sąnaudos sudarys keliolika centų. Palyginti su nerimtu pareiškimu apie 7 centus, tai jau – arčiau tikrovės.
Vis dėlto į kapitalo sąnaudų dydžio klausimą iki galo neatsakyta. Premjeras ir energetikos ministras kalbėjo apie tai, kad paskoloms grąžinti prireiks 18 metų. Tačiau Ūkio ministerijos puslapyje patalpinta skaičiuoklė, pagal kurią kapitalo sąnaudos išdėstytos 60-čiai metų. Nes tik taip įmanoma pritempti elektros savikainą VAE prie 20 centų, t.y. prie numanomos rinkos kainos.
Vadinasi, valdantieji net ir šiuo klausimu nesugeba susitarti, kuris sakys tiesą. Jie kapitalo sąnaudos bus orientuotos į 18 metų, tai elektros savikaina artės prie 30 centų, o tai jau būtų gerokai daugiau negu rinkos kaina. Ir užuot gavę „ekonominį stebuklą su milžiniškais dividendais biudžetui“, gautume subsidijuojamą objektą visam paskolų grąžinimo laikotarpiui. Štai kodėl dalis blaiviau mąstančių analitikų į šį objektą žiūri labai įtariai.
Groteskiška šioje istorijoje yra tai, kad vienas iš reaktoriaus pardavėjų Lietuvai – „General Electric“ vadovas Jeffas Immeltas neseniai pareiškė, kad „atominė energija, palyginti su kitais šaltiniais, yra tokia brangi, kad tapo tikrai sunku ją pateisinti“. O mums Lietuvoje valdžia sako atvirkščiai – kad atominė energetika yra pigiausias elektros generavimo šaltinis. Taip, AE elektra bus pigi po 30 metų, bet ar mūsų visuomenei tai labai svarbu?
Tokiomis aplinkybėmis visuomenei nelengva įvertinti, kas teisus ir kas – ne; bet per referendumą teks balsuoti... Prie šios sumaišties nemenkai prisidėjo valdantieji, kalbėję apie 7, po to 18 ar 25 centus, nors iš tikro VAE gaminamos elektros kaina gali siekti apie 30 centų.
Deja, protingos alternatyvos, tokios, kaip kogeneracijos vystymas už ES pinigus ir jos derinimas su protingomis importo apimtimis, skalūnų dujų ir vietinės biomasės naudojimu elektros gamybai ir vėjo energetika buvo iš esmės nenagrinėtos, nes politikai kažkodėl remiasi 5-10 metų senumo strategijomis ir įstatymais, kurie kadaise buvo priimti dėl „Leo LT“, o ne AE statybos. Tai, kad ruošiamasi statyti atominę elektrinę, nes prieš dešimtmetį politikai kalbėjo apie „atominės energetikos tęstinumą“ (t.y. senosios AE veikimo pratęsimą), yra ne šaunumo, o kvailumo ženklas, nes per dešimtmetį pasaulio energetikoje įvyko skalūninių dujų revoliucija, atpigo ir toliau pinga žalioji energetika, įvyko visuomenės požiūrio pokytis po Fukušimos avarijos.
- Regis, Fukušimos atvejis mūsų valdžią ne tiek atgrasė, kiek paskatino atominės jėgainės statybai...
- Branduolinės energetikos lobistai yra smarkiai iškraipę statistiką, bylojančią apie nelaimes atominėse jėgainėse. Užuot turėję vieną reaktoriaus branduolio išsilydymą šimtui milijonų metų, kaip buvo žadama, jau turime penkias tokias avarijas keturiolikai tūkstančių metų – sudėjus visų pasaulio branduolinių reaktorių veikimo laiką. Tai rodo, kad žadamas saugumas yra gerokai labiau iliuzinis. Tačiau nebūtina tempti diskusijos dėl VAE šia kryptimi – užtenka ekonominių argumentų...
- Ar tokios aplinkybės, kaip blogėjanti Lietuvos demografinė padėtis, auganti valstybės skola ir ne itin optimistinės ekonominės perspektyvos nėra pakankamas pagrindas atsisakyti VAE statybos ambicijų?
- Taip, tai labai svarūs argumentai prieš bet kokių didelių projektų vykdymą, kurie ekonominių stebuklų nepadarys, bet gali finansiškai „palaidoti“. Juolab esant dideliam neapibrėžtumui ir dėl padėties pasaulio ekonomikoje, ir dėl vidaus tendencijų. Ar gali Lietuva prisiiminėti vis didesnius įsipareigojimus, tenkančius vis mažesniam gyventojų skaičiui? Juk pasistatę suskystintų dujų terminalą ir radikaliai sumažinę dujų vartojimo poreikį (ypač šilumos ūkyje), galėtume padaryti kogeneraciją visai patraukliu dalyku. Pastaroji finansiškai „nepalaidos“, be to, galima panaudoti ES lėšas. Svarbiausia, kad ji spręstų brangios šilumos problemą, kuri yra daug opesnė gyventojams už elektros problemą.
- Kokią įtaką mūsų ekonominei raidai darys padidėjusi valstybės skola ir jos aptarnavimas?
- Esant dideliam nuosmukiui, skolinimosi kelias valstybei yra natūralus. Taip, skola smarkiai išaugo, bet mus gelbsti svarbus istorinis faktas – tai, kad nepaveldėjome SSRS skolų. Jei būtume sulaukę krizės, turėdami kad ir Vokietijos skolos lygį, ir dar būtume ją tiek pasiauginę, kaip dabar, tai finansų rinkos būtų nustojusios mums skolinti.
Paprastai finansų rinkos tampa įtarios besivystančios šalies skolos atžvilgiu tada, kai skola pasiekia maždaug 50 proc. BVP. Mes esame jau netoli šios ribos. Jei būtų antra krizės banga, kuri pareikalautų dar vieno reikšmingo skolinimosi vajaus, tai susidurtume su rimtomis problemomis.
Deja, siūlymai, kaip mažinti vieno didžiausių biudžeto deficito šaltinių – „Sodros“ – skolinimosi poreikį, kuriant atitinkamas paskatas (tai galėtų būti „Sodros“ mokesčio pavertimas įmoka į asmeninę žmogaus sąskaitą), nebuvo įgyvendintas. Lygiai taip pat nesėkminga yra ir mūsų valdžios kova su šešėline ekonomika – viena didžiausių Europoje. Tai lemia, kad ir mūsų santykinės biudžeto mokesčių įplaukos jau yra mažiausios ES.
Mūsų biudžeto dydis senai nebeatitinka valstybės apsižiotų funkcijų, todėl ir policininkai lieka be benzino, pusė sveikatos apsaugos finansuojama iš vokelių (nors ir nebevadiname to korupcija), socialinės apsaugos sistema yra skurdi, nelygybė yra didelė ir pan. Visa tai daug metų kenkia Lietuvai, bet mūsų politikai išlaiko olimpinę ramybę...
- Kaip ištraukti ekonomiką iš šešėlio ir kodėl to nedaroma?
- Yra nesudėtingai įgyvendinamų būdų, kaip paskatinti žmones nebeimti vokelių. Siūliau priimti tokį sprendimą, kad algos būtų padidintos 31 proc., bet žmogus pradėtų mokėti visą „Sodros“ įmoką pats – į savo asmeninę sąskaitą. Nes dabar, imdamas vokelį, žmogus galvoja, kad šitaip gelbėja savo mielą darbdavį nuo 31 proc. papildomų išlaidų, nors tai yra jo paties uždirbti pinigai. Jei pilietis suvoktų, kad imdamas vokelį jis savanoriškai atsisako 31 proc. algos, tai kistų ir jo požiūris į tokią praktiką.
Minėti dalykai jau galėjo būti įgyvendinti. Deja, iki šiol dvejojama. „Sodros“ reforma visą šią Seimo kadenciją iš esmės nevyko.
- Vyriausybė ne kartą džiaugėsi sėkmingai įveikusi pirmąją krizės bangą. Tačiau kartu ir valstybės skola sparčiai augo, o tuo metu latviai iš TVF skolinosi pigiau.
- Taip, maniau ir sakiau, kad reikėjo skolintis iš TVF. Valstybei neturi būti gėda pasinaudoti pigesniu finansų šaltiniu, kai normaliai neveikia finansų rinkos. Turėjo rūpėti ne tiek ambicijos, kiek pragmatiniai sumetimai. Skolinomės brangiau, nei galėjome, ir ateityje dėl šitos skolos arba turėsime mažiau viešųjų paslaugų, arba mokėsime didesnius mokesčius.
Per krizę mus gelbėjo ne tik tai, kad nepaveldėjome SSRS skolų, bet ir tai, kad neturėjome išsivysčiusio finansų sektoriaus, kaip, pavyzdžiui, Airija – buvusi mūsų kelrodė žvaigždė, kuri, prisiėmusi milžiniškus finansinio sektoriaus įsipareigojimus, per naktį veik priėjo bankroto slenkstį. O štai islandai, nepaisant tarptautinės bendruomenės spaudimo, neprisiėmė beprotiškai besielgusių bankų skolų ir dabar sėkmingai tvarkosi.
- Ar bus antra krizės banga ir jei taip, tai kiek laiko mes dar išgyvensime tą užgriuvusių krizių laviną?
- Mano suvokimu, Europoje dar ir pirma banga nepraėjo – krizė tik keičia formą. Ekonomikos krizė virto valstybių skolos krize, o ši – bankų krize, nes šie turi didžiąją dalį nuvertėjančių valstybių vertybinių popierių. Todėl valstybės ir toliau turi skolintis tam, kad ramstytų bankus, ir šitaip tęsiasi pasaka be galo.
Didžiausia problema yra ES politikų nesugebėjimas suvaldyti valstybių skolinimosi kainos. Nors dar XIX a. buvo žinoma, kad valstybės turi turėti „paskutįjį skolintoją“ – centrinį banką. JAV ir Didžioji Britanija sugeba pigiai skolintis, nes suvokia šiuos dalykus, o ES sutartys smarkiai riboja Europos institucijų, tarp jų ir Centrinio banko, galias. Todėl ES nesuvaldo didesnių finansų krizių: jos teisynas parašytas rožiniams laikams.
Nuo XX a. 7 dešimtmečio yra žinoma, kad jei nori kurti pinigų sąjungas, turi atsižvelgti į dvi esmines sąlygas: pirma, turi egzistuoti didelis darbo jėgos mobilumas, kad žmonės, „perbėgdami“ iš nuosmukyje esančios šalies į kaistančios ekonomikos šalis, šitaip išlygintų ekonomikos svyravimus (kaip JAV valstijose, kurios taip pat sudaro pinigų sąjungą); antra, turi būti automatiniai lėšų pervedimai nuosmukį patiriančioms šalims per bendrą ir didelį pinigų sąjungos biudžetą.
Tačiau ES biudžetas yra niekingai mažas – apie 1 proc. ES BVP. Tad automatinių ekonomikos stabilizatorių, veikiančių per fiskalinę politiką, Europoje iš esmės nėra. Ir brandžiausia civilizacija iš visų, kada nors egzistavusių pasaulyje, kaip sakė Paulas Krugmanas, dabar yra pasmerkta skausmingiems išgyvenimams dėl to, kad politikų viltis kažkada nugalėjo šaltą protą.
- Kai kas tvirtina, kad Lietuva šiuo metu yra geriau pasirengusi krizei nei 2008 m. Ar sutinkate su šia nuomone?
- Sunku su tuo sutikti. Kai Lietuvos ekonomika auga 5 proc., neturėtų būti biudžeto deficito. Tačiau praėjusiais metais ekonomika augo daugiau kaip 6 proc., o vis dar turėjome 5,5 proc. biudžeto deficitą. Vadinasi, visas šis deficitas yra struktūrinis, o ne ciklinis, priklausantis nuo ekonomikos svyravimų.
Kaip Lietuvai seksis sumažinti struktūrinį deficitą, turint galvoje su visuomenės senėjimu ir situacijos ES blogėjimu susijusius iššūkius? Šis klausimas kelia daugiausiai nerimo. Jei nebus rimtai kovojama su šešėline ekonomika, nematau didelių galimybių užkimšti biudžeto skylę.
- Panašu, kad dabartinei Vyriausybei sekėsi toli gražu ne taip gerai, kad apie jos veiklą būtų rašomi vadovėliai, kaip tikėjosi premjeras...
- Taip, yra keli dideli nusivylimai. Vienas – dėl būstų renovavimo, kuris turėjo pagyvinti ekonomiką ir pagelbėti žmonėms, gaunantiems milžiniškas šildymo sąskaitas. Kitas nusivylimas – dėl to, kad taip ir liko neinstitucionalizuota sąnaudų ir naudos analizė. Be jos kyla problemų atsirenkant valstybės ekonominės politikos prioritetus: juk kaštų ir naudos analizė aiškiai parodytų, kur valstybės išleistas litas duoda didžiausią grąžą.
Štai vienas protu sunkiai suvokiamas pavyzdys: į vandentvarkos ūkį buvo sukišta apie 3 mlrd. litų, gautų iš ES, o šilumos ūkį – tik apie 150 mln. litų. Niekada nešautų į galvą, kad Lietuva turi tokių problemų dėl vandens tiekimo... Vadinasi, būdami neturtinga valstybe, leidžiame sau veikti apgraibomis ar pagal kieno nors keistas vizijas, užuot suvokę tikruosius prioritetus.
- Kokios ekonominės politikos Lietuvai reikėtų po Seimo rinkimų?
- Reikia spręsti užsisenėjusią neatitikimo tarp valstybės išteklių ir apžiotų funkcijų problemą. Būtina rimtai užsiimti šešėline ekonomika. Reikalinga „Sodros“ reforma, kuri „Sodros“ mokestį paverstų įmoka ir iš esmės pakeistų motyvaciją tą įmoką kaupti savo senatvei. Taip pat reikia esminės valdymo reformos, kuri vadovavimąsi miglotomis politikų nuojautomis leistų pakeisti skaidriu sąnaudų ir naudos analizės principu. Pirmiausiai tai liečia energetiką, transportą.
Tarp svarbių uždavinių – paskatų sukūrimas bedarbiams ieškotis darbo, užuot tenkinusis gaunama parama. Dabar dažnai pasitaiko situacijų, kai žmogaus sprendimas eiti dirbti yra apmokestinamas daugiau kaip 100 proc. (taip nutinka todėl, kad jis vienu metu praranda visą turėtą paramą). Šitos bėdos galima išvengti, taikant laipsnišką paramos mažinimą ir vadinamuosius mokestinius kreditus, t.y. kažkiek subsidijuojant žemos kvalifikacijos, bet darbą, o ne „gulėjimą ant krosnies“ pasirinkusius žmones.
- Praėjusį dešimtmetį visos valdžios kalbėjo apie emigracijos stabdymą, bet masinė emigracija toliau vyko nestabdoma. Kartu su mažėjančiu gimstamumu ir visuomenės senėjimu tai verčia klausti: kas laukia senstančios ir išsivažinėjančios Lietuvos dar po 10, 20 metų?
- Gyventojų migracija yra neišvengiamas reiškinys, tačiau gąsdina tai, kad Lietuva šioje srityje pirmauja. Analizuodamas prieš 10 metų šį reiškinį priėjau išvadą, kad žmonės bėga iš Lietuvos ne tiek dėl materialinių dalykų (materialinės sąlygos yra pakenčiamos – žmonės badu nemiršta), kiek dėl neteisingumo jausmo ir blogo moralinio klimato šalyje.
Jei valstybė negali padaryti stebuklų materialinėje srityje (nors Lietuvoje erdvės tam yra daug), ji gali siekti pažangos kitose srityse, šalindama tokius reiškinius, kaip nebaudžiamumas, korupcija ir protekcionizmas. Svarbi ekonomikos šaka – vadinamoji laimės ekonomika – kaip tik ir pabrėžia šiuos bei kitus neigiamus ir šalintinus dalykus: santykinę nelygybę, nesąžiningą pinigų uždirbimą, kitokį neteisingumą. Matydamas, kad nesąžiningai gyvenantis kaimynas Lietuvoje gali praturtėti, ir niekas jo už tai nebaudžia, sąžiningai gyvenantis žmogus yra varu varomas į Airiją ar Angliją, kur irgi esama korupcijos, bet lietuviui nėra taip skaudu, kai anglas vagia iš anglo, o ne iš jo.
Seniai turėjome atkreipti dėmesį į šias aplinkybes, bet, užuot rūpinęsi teisingumu, politikai savo rankomis sukūrė didžiulius neteisingumo pūlinius. Žemės kilnojimo istorija Lietuvoje yra geriausias pavyzdys. Kas buvo tuomečių valdančiųjų galvose?
