Susisiekimo ministerijoje dirbantis Gražvydas Jakubauskas jau šeštus metus iš eilės į darbą kasdien rieda dviračiu. "Ko gero, žiemą net dažniau važiuoju, nes vasarą, kai pernelyg karšta, tuos 4-5 kilometrus kartais einu pėsčiomis", - teigė jis.
Vyro manymu, Lietuvoje gajus stereotipas, jog žiemą dviračiais neįmanoma važiuoti. „Kolegos iš Švedijos yra pasakoję, kad jiems nė dušo neprireikia, nes visai nejuda rankos ir neprakaituoja kūnas. Ten net gydytojai rekomenduoja važinėti dviračiais žiemą. Lietuvoje, žinoma, kitaip - bijoma liesti šią temą kaip pavojingą, nesveiką ir nesaugią", - kalbėjo G.Jakubauskas.
Žiemą dviratininkams tenka kur kas daugiau kreipti dėmesio į saugumą. Vasarą užtenka pasirūpinti, kad būtų matomi vairuotojams, o šaltuoju metų laiku reikia ne tik šalmo, žibintų, šviesą atspindinčios liemenės, atšvaitų, bet ir moralinio pasiruošimo. Žiemą automobilininkai nesitiki kelyje išvysti dviratininkų, todėl šiems tenka itin akylai stebėti eismą. Be to, būtina įvertinti ir kelio dangą, esant plikledžiui nedaryti staigių judesių, žiūrėti, ar po puriu sniego sluoksniu nesislepia kokia duobė.
Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas Eduardas Kriščiūnas kiekvieną žiemą važinėja dviračiu, todėl atkreipė dėmesį, kad šįmet jo bendraminčių padaugėjo. "Pernai prasilenkdavau vos su keliais dviratininkais, o dabar jų matau daugiau. Žmonės net į darbą važiuoja, - sakė E.Kriščiūnas. - Jei gatvės švarios, nejaučiu jokio skirtumo, ar žiema, ar vasara. Tik kartais jos būna prastai nuvalytos, dėl sniego susiaurėja važiuojamoji dalis. Tačiau tada riedu šaligatviu." Vyras neslėpė, kad vairuotojai nustemba, pamatę sniegu minantį dviratininką, bet draugai jau priprato ir nustojo stebėtis.
