„Iš pradžių važinėjau Danijoje, ten studijavau metus pagal Erasmus
programą, o ten klimato sąlygos yra daug geresnės, tai pravažinėdavau
visus metus. Būdavo tokių dienų, kai gatves padengdavo sniegas, ant balų pasidarydavo ledas, na ir vis tiek aš važinėdavau - autobuso bilietas ten man kainuodavo 8 litus į vieną pusę, tai dviračiu būdavo
paprasčiausiai pigiau. Kai grįžau į Lietuvą, supratau, kad galima ir čia važinėti, tereikia normalios aprangos, pabandžiau ir pavyko“, - pasakoja kiekvieną rytą į darbą minantis 24-erių Karolis.
Normali apranga pasak dviračio vairuotojo – tokia pat kaip ir vaikštant pėsčiomis, tik reikia pasirinkti šiltesnės pirštinės ir pašiltinimus kelio sąnariams, nes šios vietos važiuojant dviračiu labiausiai šąla.
“Dviratį žiemai irgi reikia paruošti, aišku, reikalingos dygliuotos padangos, patartina, normalūs purvasargiai, kad neišsiteptumėt drabužių. Daugiausiai vargo būna po sezono, nes dviratis apeina druskomis, purvu, reikia jį nuplauti, iš naujo sutepti, kai kurios dalys pradeda rūdyti arba sulūžta, nes šaltis, druskos kenkia“, - aiškina Karolis.
Vairuotojas skaičiuoja, kad kasdien važiuojant į darbą ir atgal, tenka numinti vidutiniškai apie 6 kilometrus, o jei maršrutas ilgesnis – apie 10 kilometrų.
Važinėja dėl sveikatos
Paklaustas, kodėl kasdien važinėja dviračiu, Karolis paaiškina, jog tai daro daugiau dėl savo sveikatos nei dėl ekologinių sumetimų.
„Dviratį daugiau vairuoju dėl sveikatos, nes važiuodamas į darbą sportuoju. Be to, tuo pačiu metu klausau radijo laidų, tad gaunasi, kad vienu metu darau tris darbus ir visi kuo puikiausiai susiderina - tad sutaupau laiko“, - sako Karolis.
Tačiau entuziastingas dviratininkas pripažįsta – kartais dviratį tenka iškeisti į automobilį ar viešąjį transportą.
„Turiu mašiną ir ja važinėju tada, kai reikia keliauti ne vienam – juk žmogaus nepasodinsi ant rėmo, arba kai reikia važiuoti į parduotuvę ir atsivežti ką nors didelio ir sunkaus, kas į dviračio bagažinuką netelpą, - dėsto jis.
Be to, Karolis pasakoja, jog su dviračiu nepatogu važiuoti ir į renginius – drabužiai gali susitepti, o vežtis pakaitinius ir persirengti – papildomi rūpesčiai, priešingai nei darbe, kur jis minimo drabužius iškeičia į kostiumą.
Žiemai reikia pasiruošti
Tai, kad dviratis yra nepritaikytas žiemai – menka paslaptis, tačiau kaip jį pasiruošti žiemai žino nedaugelis, todėl Karolis pirmiausiai pataria įsigyti dygliuotas žiemines padangas, pasirūpinti purvasargiais ir tirštesniu tepalu, kuris atsparesnis šalčiui ar drėgmei.
„Reikia investuoti apie 600 litų norint važinėti žiemą, tai - padangos, žvaigždutės, grandinė, stipinai bei jų paveržimai ir kitos išlaidos. Tenka ir keisti ratus, tai vienais metais išleidi daugiau, kitais – mažiau.“ - pasakoja jis ir priduria, jog dalis žmonių atsisako važinėti dviračiu žiemą, nes jis dyla.
Lietuvoje Karolis važinėja jau antrą žiemą, tačiau prisipažįsta, jog tam būtinas ne tik techninis, bet fizinis ir psichologinis pasirengimas.
„Esant šaltiems orams didesnius atstumus važinėti yra pakankamai sudėtinga. Man šalti orai prasideda nuo minus 15. Be to, jei važiuoti į darbą būtų daugiau nei 3-4 kilometrai, per šalčius tai jau fiziškai sudėtinga“, - atvirauja jis.
Paklaustas apie saugumą keliuose žiemą, dviračio vairuotojas sako, jog dėl slidžių kelių iki šiol nėra patyręs jokių nemalonumų – esą nesėkmingi nusileidimai su dviračiu dažniausiai pasitaiko tada, kai norisi kaip nors įdomiau sustabdyti ar pavingiuoti - ties tuo bandymu viskas ir pasibaigia.
Be to, toks žiemos sportas paskatina ir pašnekesius su nepažįstamaisiais – jis pripažįsta, jog tenka pabendrauti su žmonėmis, pavyzdžiui, laukiant prie šviesoforo, tačiau aplinkiniai į žiemą – vasarą dviratį minantį Karolį reaguoja teigiamai, nors prisijungti prie jo pageidaujančių dar neatsirado.
