Skirtumas tas, kad tūkstančiai sulysusių bedarbių, daugiausia vyrų pačiame jėgų žydėjime, nestovi eilėse, kad gautų lėkštę sriubos ir riekę duonos. Tada tai buvo masinis reiškinys. Nors Graikijoje eilės prie veltui dalijamo maisto jau didžiulės.
Priežastis viena – per pastaruosius dešimtmečius kapitalistinė sistema, mandagiau vadinama laisvosios rinkos sistema, pagamino tiek daug įvairiausios produkcijos nuo grūdų, vinių, automobilių iki kibernetikos ir kitokių technikos stebuklų, kad, net gamybai stojant, o fabrikus uždarant ir perkeliant į kitus žemynus, daiktų ir maisto prigaminta tokia gausybė, kad nors daug kur ekonomika stovi kaip garvežys, kuriam pritrūko kuro ar baigėsi bėgiai, kelio toliau nėra, bet nei badas, nei revoliuciniai sprogimai dar negresia. Dalyti dar galima, yra ko. Ir užteks ilgam. Trisdešimtaisiais metais taip nebuvo.
Bet vis tiek negerai. Vakaruose yra šeimų ir ištisų kvartalų, kur žmonės nedirba jau labai seniai, kai kurie niekada nedirbo ir gyvena iš įvairių pašalpų. Apsčiai tokių šeimų ir pas mus. Kapitalizmas juos vis dar veža.
Kokia laisvosios rinkos sistemos esmė? Nėra nieko paprasčiau. Tai turgus, į kurį kiekvienas atneša savo prekių ir taikosi jas parduoti kuo brangiau ir greičiau. Kaip ir mūsų miestelių turgūs. Vienas atvežė bulvių, kitas – telyčią, trečias pasistatė staliuką ir siūlo batus pataisyti, galima rasti žmogų, kuris galės privačiai pamokyti atsiliekantį mokinuką ar mokės parašyti paraišką gauti paramą iš Europos Sąjungos, dar kitas groja armonika, padėjęs kepurę variokams, linksmina. Paslaugos irgi prekė. Visas žemės rutulys tapo milžinišku, daugiaveidžiu ir įvairiaformiu turgumi. Didžiosios parduotuvės, didieji prekybos centrai, kaip ir maži kioskai, yra tik to pasaulinio laisvojo turgaus atšakėlės.
Svarbiausias žodis čia – laisvė. Nes žmogus geriausiai dirba, kuria ar mąsto, kai jis laisvas. Kai pats rizikuoja ir pats už riziką atsako. Tada sugalvoja neišpasakytai gerų dalykų. Jau galima beveik nemokamai kalbėtis su Australija, sunkiam ligoniui įskiepyti miniatiūrinį motoriuką, kad padėtų jo širdžiai, Šeškaplaukių rajono parduotuvėje turėti šių metų mados moteriškas pušnis (kitokių nereikia, niekas nepirks), o sausį toje parduotuvėje bus ir šviežių bulvių iš Maroko.
Bet kai tik pradedame planuoti, ką verslininkai turi daryti, viskas eina keberiokšt. Rusijoje, kur gerų žemių platybės, ima trūkti grūdų, juos reikia vežti iš Kanados ir JAV, Kinijoje – ryžių, Kuboje – kavos, apelsinų ir bananų. Bandant suplanuoti poreikius didelei planuotojų nuostabai kyla maišatis. Pamėginkite nurodyti Gariūnų turgavietės prekeiviams, ką atvežti ir už kokią kainą parduoti. Gariūnų neliks.
Kapitalizmas, sukūręs neregėtą gerovę, ištraukęs tautas iš amžino vargo, sukūrė ir savo priešą. Jis kaip jaunas, stiprus vyras, kuris valgo ir geria, kiek tik nori, auga aukštyn ir platyn – o, pasirodo, kad dėl to susirgo skleroze, užsikimšo jo venos ir arterijos. Jeigu nepradės bado dietos – mirs. Nes visko prigaminta per daug, gamyba stoja, tada žmonės turi mažai pinigų, perka dar mažiau, gamyba stoja dar labiau. Krizė – bado dieta – šiek tiek pavalo organizmą, o paskui ciklas prasideda iš naujo.
Pastaruosius 30 metų bandyta šį ligonį gydyti. Aspirinu, sakysim taip. Kai tik priartėdavo dar viena krizė ir Vašingtoną apimdavo panika, JAV federalinio banko vadovas Alanas Greenspanas sušvelnindavo finansinę drausmę ir spausdindavo dolerius. Jau net buvo mėginama įrodyti, kad krizių daugiau nebus, kad kapitalistinė sistema suvaldyta. Taip buvo išvengta mažų, trumpalaikių krizių, bet kilo ši, didelė. A. Greenspanas dabar atsiprašo, pripažįsta padaręs daug klaidų, bet jo įpėdinis JAV federaliniame banke Benas Bernanke daro tą patį.
Kodėl tokia netvarka? A. Greenspanas dabar pripažįsta, kad per daug pasitikėjo laisvąja rinka, teze, kad ji susitvarkys pati. Tik nesikiškite, nes jei iš rinkos atimsi laisvę, ji nuvys.
Globalizacijos susiaurinimas – tik laikinas išsigelbėjimas. Tarkim, Lietuva įveda muitus pigiems kiaušiniams iš Lenkijos, kad taip apsaugotų savo paukščių augintojus. Lenkai akimirksniu įveda muitą kokioms nors Lietuvos prekėms, tarkim, baldams. Rezultatas: lietuviai valgo Lietuvos dedeklių kiaušinius ir už juos moka brangiau, o lenkams reikia brangiau mokėti už baldus. Muitų į valstybės kišenę surenkama irgi ne kažin kiek, nes prekyba baldais ir kiaušiniais tarp abiejų valstybių apmiršta.
Jai atgaivinti reikia ko nors kito. Reikia, kad Lietuvos žemės ūkio produkcijos kokybė ir kaina pralenktų lenkiškąją. Kaip? Įsigykime geresnę techniką, naujų veislių ir – man baisu tai sakyti – galbūt net mažinkime atlyginimus. Taip veikia laisvoji rinka ir nėra būdų ją paveikti. Tuos Gariūnus galima tik uždaryti.
Ekonomikoje ir pasaulio politikoje protingųjų staiga neliko. Visi tik spėlioja ir klausia vienas kito, ką daryt. Diktatūra ir komunizmas išmėginti. Ten viskas nueina šuniui ant uodegos dar greičiau. Čekų ekonomistas Tomášas Sedláčekas – beje, labai įdomus žmogus, jam dar tik 35-eri, bet jis jau buvo pirmojo laisvosios Čekijos prezidento Václavo Havelo patarėjas, dabar laikomas vienu iš penkių garsiausių ekonomistų pasaulyje. Jo knyga „Economics of Good and Evil“ (liet. „Gėrio ir blogio ekonomika“) išversta į keliolika kalbų. Ją skaityti tikras malonumas – autorius išplečia klausimo ribas. Jis tikina, kad tikroji krizės priežastis yra žmogaus godumas. Tai varomoji progreso jėga, bet kartu ir ekonominio chaoso priežastis. Žmogui būdinga būti nuolat nepatenkintam, visada norėti daugiau. T. Sedláčekas tvirtina, kad Biblijos legenda apie Adomą ir Ievą suprantama primityviai. Neva žaltys – šėtonas – per Ievą Adomą sugundė seksui. Bet kam šėtonui reikėjo taip sudėtingai gundyti tą jauną porą? Mažai apsirengę rojuje jie galėjo daryti, ką tik norėjo. Ir Biblijoje niekur nerašoma, kad Dievas jiems draudė užsiimti seksu. Senojo Testamento autoriai žvelgė daug giliau. Ten yra žodžiai, kad šėtonas jiems pasiūlė „vaisių nuo Pažinimo medžio“. Bet, atleiskite, kodėl šėtonui turi rūpėti pirmųjų žmonių išmintis? Ir koks čia maištavimas prieš Dievą?
Biblijos alegorija nėra paviršutiniška. Kai pirmieji žmonės – nesvarbu, ar jie po rojaus sodus vaikštinėjo, ar urve spietėsi, ar ant medžio kyburiavo – pamatė, kad gali turėti daugiau, pradėjo to daugiau norėti. Tai ir buvo tikroji žmonijos prakeiktis ir drauge vieškelis į progresą. Rojuje mūsų legendiniams protėviams Dievas buvo sukūręs, dabar mes sakytume, idealias gyvenimo sąlygas. Ir vis tiek jiems buvo negana.
Ne vien Biblija atspindi epochinį virsmą. Senovės Graikijos mitologijoje Pandora, pirmoji moteris – vis tos moterys, – smalsumo vedama atidarė dievų ąsotį ir išleido į pasaulį skurdą, badą ir ligas. Babilono kultūroje poemoje apie Gilgamešą pasakojama, kaip troškimai išplėšia žmogų iš gamtos harmonijos.
Trokšti vis daugiau ir yra žmonijos prakeiksmas. Senovės Graikijoje tik Diogenas atsisakė geresnių sąlygų – vietoj drabužių turėjo statinę. Indijoje mačiau sektantų, kurie atsisakė bet kokios nuosavybės. Net išmaldai rinkti jie negali turėti dubenėlio ar lentelės – delną atkiša. Ką suvalgo, tą suvalgo, atsargų nelaiko. Per juosmenį irgi nieko neturi, vaikšto kaip sudžiūvusi kriaušė. Bet žinote, ką? Jie visada šypsosi. Tik nebandykite to Lietuvoje – klimatas ne tas ir policija suims.
Šiandienos žmogus, kad jam užtenka, sako retai ir nelabai nuoširdžiai, toks pasakymas galioja trumpai ir tik tada, jeigu neturi žmonos, vaikų ar didelės giminės. Nuolatinis nepasitenkinimas ir sukūrė laisvąją rinką, vienintelę įmanomą sistemą. Bet sistema veikia gerai, kol riziką ant savo pečių neša visi. Per trisdešimtųjų metų krizę keliasdešimt bankininkų, kurie prarado savo ir žmonių jiems patikėtus pinigus, iššoko per dangoraižių langus. Švedų multimilijardierius Ivaras Kreugeris nusišovė. Dabar – nieko panašaus. Demonstrantai Amerikoje, apsupę bankų rūmus, šaukia: „Šok, šok!“ Nešoka. Nes finansų galingieji išmoko krizės padarinius užversti ant pečių kitiems – šimtams milijonų žmonių.
Taip prieiname prie antro svarbaus klausimo – mūsų politinės sanklodos. Valstybės pareiga užtikrinti žmonėms ūkinės veiklos laisvę, bet ji privalo įsikišti, kai ta laisve egoistiškai piktnaudžiaujama. Deja, valstybė nemoka to daryti. Daugelyje šalių demokratija supuvo. Į valdžią patenka tie, kurie turi ekonominę valdžią, arba jų statytiniai. Elitas beveik iš karto atitrūksta nuo žmonių. JAV gal tik prezidentą renkant žmonių nuomonė turi šiek tiek reikšmės – nors ir tą nuomonę žiniasklaida formuoja. Bet pinigus skirsto, karus skelbia Senatas ir Kongresas. O jų nariai – koncernų ir monopolijų atstovai.
Visa tai – ne jūsų kuklaus autoriaus, bet pasaulio politikų ir rimtosios žiniasklaidos nuomonė. Visas pasaulis dabar ieško išeities. Ją rasti nelengva, nes priežastys slypi žmogaus prigimtyje. Bet mes, žmonės, ne tik godūs. Mokame būti ir protingi. Dabar šviesūs protai aiškinasi, kas tą sumaištį sukėlė. Kartu paaiškės ir vaistas. Kai Robertas Kochas surado džiovos užkratą, atrodė, kad sunaikinti bacilą, kurios nematyti ir kuri yra visur, neįmanoma. Po pusamžio buvo sukurti antibiotikai. Neveikia 100 proc., kai kur tuberkuliozė atgyja, bet džiovos epidemijos nėra.
Su ekonomika bus tas pats. Gaila tik, kad žmogaus gyvenimas trumpas, ne visi tą proto triumfą pamatysime.
