Ar 2012-aisiais išvysime šviesą euro tunelio gale?

Euro zonos krizė virto ilgalaike Europos Sąjungos (ES) kasdienybe. Bendra valiuta buvo įvesta stokojant politinio bendrumo. Šiuo atžvilgiu euras ne tik suvienijo, bet ir išryškino vienybės nebuvimą: nacionalinės valstybės elgiasi taip, kaip to reikalauja nacionalinės politikos logika ir pataikavimo rinkėjams pagundos.

Politiškai nesusivienijusiai federacijos pagrindais ES sunku viduje sutarti dėl darnios ekonominės ir pinigų politikos. Gilesnės integracijos ir didesnės centralizacijos raginimai dabar grindžiami akivaizdžiu poreikiu veiksmingai spręsti finansines problemas. Euro zonos sunkumai virsta savita spaudimo priemone didinti Europos centrinių institucijų galias nacionalinių valstybių suverenumo ir europinio vienbalsiškumo sąskaita.

Šitoks spaudimas gali duoti vaisių, bet nebūtinai tų, kurių tikimasi. ES, užuot vieningai judėjusi federacijos link, gali skilti į kelių „greičių“ Europą su euro klubui neišgalinčiais priklausyti autsaideriais arba jam nenorinčiais priklausyti euro- (ne Europos, bet euro) skeptikais.

Kas laukia sutrikusios ir priimti veiksmingų sprendimų vis dar nesugebančios ES artimiausioje ateityje? Dauguma naujienų agentūros „Reuters“ neseniai apklaustų ekonomistų mano, kad 2012 m. Europos ekonomikos problemos gilės, ir nebeliks tokios euro zonos, kokia ji yra dabar. Jų požiūriu, dalį didžiųjų Europos valstybių ištiks krizė, o akcijų rinkoms nepavyks visiškai atsigauti po šiais metais patirtų nuostolių.

ES lyderiai mėgina gelbėti padėtį, tačiau ekonomikos specialistai baiminasi, kad dėl dabartinių krizės įveikimo priemonių skolų krizė nesusilpnės, o užsitęsusi Ispanijos ir Italijos krizė nesibaigs. Ką apie visa tai mano Lietuvos ekonomistai ir politologai?

Trys scenarijai

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko teigimu, artimiausiu metu yra galimi trys euro zonos raidos scenarijai. Pirmasis – euro zonos iširimas. Šis scenarijus, politologo nuomone, kol kas yra menkai tikėtinas. Antrasis – fiskalinės ir politinės sąjungos sukūrimas. Trečiasis – laipsniškas problemų sprendimas, susitelkus į jau galiojančių taisyklių (Stabilumo ir augimo pakto nuostatų dėl biudžeto deficito ir skolos ribojimo) tinkamesnį įgyvendinimą.

Kol kas, R. Vilpišausko nuomone, įvykiai klostosi pagal trečiąjį scenarijų: „Nepaisant to, jog nemažai ES ir JAV ekonomistų bei finansų rinkų ragina kurti fiskalinę sąjungą su bendru biudžetu, paramos bankams mechanizmais ir federaliniais mokesčiais, tai, ką Vokietijos kanclerė vadina "fiskalinio stabilumo sąjunga", vis dėlto svarbiausia yra griežtesnis taisyklių laikymasis bei sankcijų už jų nesilaikymą stiprinimas.“

Fiskalinės sąjungos kūrimo scenarijus būtų mažiau tikėtinas dėl menkos gyventojų paramos. Diskusijose neretai girdime argumentą, jog kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą buvo sukurta tik pinigų sąjunga, o ekonominis jos dėmuo apsiribojo tik biudžeto politikos koordinavimu tarp euro zonos šalių. „Iš to kai kurie ekonomistai daro išvadą, jog pinigų sąjunga nuo pat pradžių buvo pasmerkta krizei ir jos patirtis byloja, kad reikia tą klaidą ištaisyti bei stiprinti ekonominę sąjungą. Tačiau šis siūlymas nėra vienintelis galimas scenarijus ir nėra vienintelis euro zonos krizės sprendimas“, - teigia R. Vilpišauskas.

Finansų rinkos nori greito sprendimo ir daro spaudimą politikams tą sprendimą kreipti centralizacijos ir fiskalinės sąjungos link. Tačiau, kaip pažymi politologas, krizės priežastys pirmiausia yra susijusios su kai kurių šalių neatsakinga biudžeto politika – išlaidavimu ir įsiskolinimu – bei jų konkurencingumo stoka. Šią problemą ir reikėtų spręsti visų pirmiausiai.

Euro zona gali smarkiai susitraukti

„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio požiūriu, labiausiai  tikėtinas euro zonos vystymosi scenarijus 2012 ir 2013 metais – stagnacija  ir galbūt vieną ar kelis ketvirčius truksianti recesija.

Lėtą visos euro zonos augimą ir kai kurių euro zonos šalių ekonomikų  susitraukimą, anot ekonomisto, lems trys pagrindiniai veiksniai. Pirma, Italija, Graikija ir kitos valstybės įgyvendina griežtas taupymo priemones. Didesni mokesčiai lems mažesnes gyventojų pajamas ir vartojimą, valstybė mažins išlaidas.

Antra, dvejus metus besitęsianti euro zonos skolų krizė sukuria daug neapibrėžtumo ir baimių dėl ateities, o tai neigiamai veikia ne tik gyventojų, bet ir įmonių lūkesčius ir lemia jų sprendimus dėl investavimo ar vartojimo. Trečia, nauji reikalavimai bankų kapitalo pakankamumui bei sumažėjęs bankų tarpusavio pasitikėjimas lemia tarpbankinių palūkanų augimą ir kreditavimo lėtėjimą.
N. Mačiulio požiūriu, gali būti, kad Graikijoje tęsis socialiniai neramumai, o po vasario mėnesio vyksiančių rinkimų bus daromi populistiniai sprendimai. Neatmestinas scenarijus, pagal kurį Graikija atsiskirs nuo euro zonos. Tačiau visam regionui tai turėtų menką poveikį – Graikija sudaro tik 2 proc. visos euro zonos  ekonomikos.

Diskusijos apie euro išnykimą ir visų šalių grįžimą prie nacionalinių valiutų, ekonomisto teigimu, neturi pagrindo. „Blogiausiu atveju su euru liktų stipriausios, panašiausios ir labiausiai integruotos euro zonos ekonomikos – Vokietija, Prancūzija, Belgija, Austrija, Olandija, Suomija. Toks euras kitų pasaulio valiutų atžvilgiu reikšmingai sustiprėtų, o kartu su juo augtų ir lito kursas“, - tvirtino N. Mačiulis.

Jo žodžiais, bendra pinigų sąjunga dabartiniu pavidalu išlikti negalės: valstybės turės paaukoti bent dalį savo nepriklausomybės, pirmiausia – nacionalinių biudžetų formavimo atžvilgiu. Susitarimas dėl fiskalinės sutarties įgyvendinimo, anot N. Mačiulio, yra pavėluotas, bet svarbus siekiant išsaugoti euro zoną.

„Tik taip galima užtikrinti, kad ateityje valstybės nepasuks priešingais keliais – taupymo ir išlaidavimo, kaip padarė, pavyzdžiui, Vokietija ir Graikija. Nesutarus dėl bendresnės fiskalinės politikos ir bekompromisės fiskalinės drausmės – kurią ketinama numatyti jei ne bendroje ES sutartyje, tai bent nacionalinėse konstitucijose – euro zona neturi ateities“, - kalbėjo banko ekspertas.

Krizės ištiktos ES gydymas – technokratų reikalas

Anot ekonomisto Raimondo Kuodžio, euro zonos krizė yra technokratinio pobūdžio, bet tvarkytis su ja mėgina politikai, neturintys tam nei pakankamai resursų, nei galios atlikti veiksmus, kurie leistų suvaldyti padėtį.

„Didžiojoje Britanijoje ir JAV centriniai bankai, nieko neklausę, ėmė kištis į vyriausybių obligacijų rinkas. Tai stabilizavo padėtį, tos šalys skolinasi pigiau. Savo ruožtu Europa nuėjo politinio sprendimo paieškų keliu – ir krizės nesuvaldė“, - svarsto ekonomistas.

Jo žodžiais, Europos centrinis bankas turėtų padaryti tai, kas šiandien yra būtina: įvesti palūkanų lubas obligacijų rinkoje. „Centriniai bankai tai nuolat daro pinigų rinkoje. Bandymai žaisti laisvąją rinką valstybių obligacijų rinkoje baigiasi tuo, kad vyriausybės verčiamos skolintis vis brangiau, todėl mažėja jų galimybės grąžinti skolą – susidaro uždaras ratas“, - pažymi R. Kuodis.

Ekonomisto nuomone, rinkos suvokia, kad Lisabonos sutartis buvo paskutinė ES sutartis, kurią pavyko vienbalsiai priimti. Rinkas erzina politikų buvimas avangarde sprendžiant technokratinio pobūdžio problemas. Centriniai bankai, anot R. Kuodžio, turi neribotus išteklius, kuriuos gali priešpastatyti finansų rinkoms, o politikai, paskendę biudžetų deficituose, yra net nepajėgūs formuoti stabilizacinį fondą.

Galima niūrokai spėti, kad Europa pribręs teisingiems sprendimams tada, kai išnaudos visas alternatyvas. Didžiąją dalį alternatyvų ji jau, tikėtina, išnaudojo. Ar tie lemtingi ir veiksmingi sprendimai būtų politiniai, ar technokratiniai? R. Kuodis atsako vienareikšmiai: „Politiniai jie gali būti nebent ta prasme, kad politikai nusišalintų ir paliktų tvarkyti reikalus technokratams“.

Ekonomisto teigimu, tik stabilizavus skolinimosi kainą galima mąstyti apie biudžetų deficitų stabilizavimą. Kelis šimtmečius yra žinoma tiesa, kad centrinis bankas, kaip paskutinysis skolintojas, turi atlikti gaisrų, tokių, kaip šiandienis gaisras, gesinimo funkciją.

„Tai, kad Europa ignoruoja šią paskutinio skolintojo funkciją, yra vienas didžiausių siurprizų ekonomistų bendruomenei“, - apgailestauja R. Kuodis. Pasak jo, kai kas susidariusią padėtį net vadina tamsiuoju makroekonomikos amžiumi – nes pamirštami arba ignoruojami dešimtmečius ar net šimtmečius egzistuojantys receptai.

Optimizmo dozė

Šiek tiek optimistiškiau nei R. Kuodis į esamų sprendimų veiksmingumą žvelgiantis N. Mačiulis atkreipia dėmesį į tai, kad jie liudija didelį Europos lyderių – išskyrus nebent Jungtinės Karalystės – ryžtą užbaigti skolų krizę ir sustiprinti euro zoną. Europos Centrinis Bankas (ECB) nuo gruodžio 20 d. pradėjo teikti neribotas ir pigias trejų metų paskolas euro zonos bankams, siekdamas išspręsti visas galimas likvidumo problemas ir užtikrinti, kad Europos nesukaustytų kredito krizė. Jau pirmąją dieną ECB euro zonos bankas paskolino milžinišką sumą – 489 mlrd. eurų.

„Tikėtina, kad dalį šių lėšų bankai skirs euro zonos valstybių obligacijų pirkimui, tad įtampa turėtų mažėti. Tai genialus ECB sprendimas: pats tiesiogiai negalėdamas finansuoti euro zonos valstybių, nes tą draudžia ES sutartis, jis teikia pigias paskolas bankams, kurie atliks paskutinio gelbėtojo funkciją“, - sakė ekspertas. Nors finansų rinkos reagavo greitai – probleminių valstybių skolinimosi kaina sparčiai krito, anot N. Mačiulio, kol kas dar negalime pasakyti, ar tai yra tik laikinas atokvėpis, ar jau išspręsta skolų problema.

Pamokos Lietuvai: ar skubėti įsivesti eurą?

Nepaisant euro zonos sunkumų, ir N. Mačiulis, ir R. Vilpišauskas sutaria dėl to, kad euro įsivedimas turi išlikti svarbiu tikslu, ir apie jokius lito atsiejimus nuo euro samprotauti neverta. Tačiau N. Mačiulis į euro įsivedimą ragina žvelgti kaip į neatidėliotiną reikalą, o R. Vilpišauskas laikosi nuomonės, kad reikėtų palaukti ir neskubėti.

„Nėra reikalo laukti, dvejoti ir atidėlioti svarbų tikslą – tapti euro zonos narėmis. Tai ne tik pagerintų Lietuvos įvaizdį, kredito reitingą bei suteiktų stiprų užnugarį finansų krizių metu, bet ir padėtų padidinti tiesioginių užsienio investicijų srautą. Esame paskaičiavę, kad dėl pigesnio skolinimosi, išnykusių valiutos keitimo ir valiutos rizikos draudimo kaštų visi Lietuvos gyventojai, įmonės ir valstybė per metus sutaupytų apie 1 mlrd. litų. Sprendimas likti su sava valiuta mums per daug kainuotų“, - DELFI tvirtino N. Mačiulis.

Savo ruožtu R. Vilpišauskas pažymėjo, jog euro zonos krizė mus moko pirmiausia to, kad būnant bendros valiutos erdvėje – ar susisiejus su ja – ypač svarbu turėti konkurencingą ir lanksčią ekonomiką bei tvarius finansus. „Manau, tai esminis Lietuvos interesas. Tuo tarpu euro įsivedimo klausimas gali būti sprendžiamas kiek vėliau“, - teigė VU TSPMI vadovas.

R. Vilpišauskas sakė nemanąs, jog verta diskutuoti dėl lito atsiejimo nuo euro ar jo kurso keitimo. „Matome kaip vyko diskusija dėl biudžeto projekto ir galimų naujų mokesčių. Tai leidžia spėti, kaip vyktų diskusija dėl pinigų politikos, kuri kol kas turbūt yra vienintelė stabili ekonominės politikos sritis Lietuvoje“, - svarstė politologas.

Kas vyksta?

Euro zonos sunkumai yra susiję ir su jų suvokimo problema. Dėl krizės ir galimų jos įveikimo scenarijų nėra vieningos nuomonės tarp ekonomistų ir politikų. Tuo metu daugeliui ES valstybių piliečių šios problemos apskritai yra tamsus miškas.

Kitaip tariant, nacionaliniu lygiu rinkėjams sunku suvokti, kas vyksta, o politikams sunku atsispirti pagundai pataikauti savo rinkėjams, užuot įsiklausius į ekonomistų patarimus. Kita vertus, grynai technokratinis problemų sprendimas ES lygiu nėra nei pageidaujamas, nei įmanomas, nes ES sudaro nacionalinės valstybės, o ne ekonomikos ir finansų ekspertų valdomi ūkiai.

„Manau, jog daug kas apskritai nesupranta, kas ten vyksta, tad prieš galvodami apie kokius nors savo politikos keitimus turime siekti aiškumo ir rimtos analizės, - sako R. Vilpišauskas. - O per kiek laiko euro zona išspręs savo problemas, sunku prognozuoti. Jos susidarė per dešimtmetį ar ilgesnį laiką, kai kurios Pietų Europos šalys apskritai niekada nuosekliai nesilaikė ES sutarties nuostatų dėl bendrosios rinkos. Už tai dabar moka visa euro zona ir iš dalies visa ES.“

Savo ruožtu R. Kuodis norintiems susigaudyti vykstančiuose procesuose siūlo tiesiog skaityti, ką rašo protingi žmonės apie dalykus, kuriuos geriausiai išmano. Neseniai įtakingas JAV ekonomistas ir politikas Lawrence‘as Summersas, paklaustas, kokias knygas reikia skaityti, kad suprastum šitą krizę, atsakė: 1873 m. pasirodžiusią britų ekonomisto Walterio Bagehoto „The Lombart Street“, Johno Maynardo Keyneso „The General Theory of Employment, Interest and Money“ (1936) ir Hymano Minsky „Can „It“ Happen Again?“ (1982). „Šių knygų pakanka, kad suprastume, kas vyksta, bet politikai vis tiek lipa ant tų pačių grėblių“, - apibendrina savo požiūrį ekonomistas.