Politikai „rėmėsi tuo, kad kiekvienas etapas nėra išbaigtas ir laikui bėgant būtinai pareikalaus tolesnių veiksmų“, teigia multimilijardierius. ES atsiradimui buvo naudingi net keli politiniai argumentai: skaudūs Antrojo pasaulinio karo prisiminimai, Sovietų sąjungos keliamos grėsmės bei didelė ekonominė nauda, kurią atneštų integracija. Svarbus postūmis pirmyn buvo Vokietijos suvienijimas.
„Vokietija pati aiškiai suvokė, kad susivienyti gali tik bendro visos Europos susivienijimo kontekste ir mielai sutiko vardan to aukotis“, - teigiama straipsnyje.
Vokiečiai sutaikė nacionalinius interesus, o puikiu apdovanojimu ir Europos integracijos apogėjumi tapo Mastrichto sutartis ir perėjimas prie vieningos valiutos – euro. Tačiau euras tada nebuvo pilnavertė valiuta: euras turėjo centrinį banką, bet jam trūko iždo sistemos, rašo G. Sorosas. Sąjungos kūrėjai tikėjosi, kad, esant reikalui, pavyks mobilizuoti politinę valią kitam žingsniui.
Tačiau atsiskleidė daugiau euro trūkumų. Euro koncepcijos autoriai bandė kontroliuoti bent jau valstybės sektoriaus perteklių, tikėdamiesi, kad finansų rinkos save išlaikys pačios. Tačiau perteklius buvo fiksuojamas ir privačiame sektoriuje: bankų palūkanų normų konvergencija paskatino ekonominę divergenciją.
Vokietijai susivienijus pagrindinė varomoji integracijos jėga prapuolė. Užtat finansinė krizė paskatino nuosmukio procesus, mano finansų ekspertas. Anot jo, pagrindinė dabartinės euro krizės priežastis – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel idėja, jog bankus nuo bankroto turi gelbėti ne visa ES, o kiekviena valstybė narė atskirai. Galiausiai euro zona pasidalijo į „valstybes-skolininkes“ ir „valstybes-kreditores“.
Skolininkus slegia skolų našta, o valstybės, galinčios pasigirti proficitu, veržiasi į priekį. Vokietija diktuoja finansinės pagalbos skyrimo taisykles, kurioms tik stumia įsiskolinusias šalis į bankrotą, mano straipsnio autorius. Pačiai Vokietijai krizė esą palanki: silpstantis euras kelia šalies produkcijos konkurencingumą.
„Europos politinio darinio vaidmuo taip pat pasikeitė kardinaliai: dabar jis nebeskatina tolesnės integracijos, o tiesiog bando išsaugoti tai, kas sukurta iki šiol“, - teigia G. Sorosas.
Europos valstybių atskirtis gilėja, Graikija nenumaldomai artėja prie nemokumo ar devalvacijos, rašo G. Sorosas. Graikijai ir euro zonai jis rekomenduoja kuo skubiau imtis „atsarginio plano“: Graikijos nemokumo problemą spręsti nuosekliai, apgalvotai ir apsaugoti nuo jos pasekmių visą euro zoną, nors Portugaliją ir Airiją nemokumas vis tiek paveiks.
„Galimas dalykas, jog prireiks praplėsti euroobligacijų naudojimo sritį ir visoje euro zonoje pritaikyti indėlių draudimo sistemą“, - pataria G. Sorosas.
Norėdama mobilizuoti politinę valią, ES privalo kartu sugalvoti atsarginį planą – grįžti prie principų, kuriais buvo paremtas šio politinio bloko atsiradimas. G. Sorosas pataria europiečiams į galvas įkalti mintį, kad nuo krizės išsigelbėti galima tik visiems drauge, o ne nacionaliniu mastu.
