Atsargiai pasitikdami šią puikią idėją, teigėme, kad jei jau einama šiuo persekiojimo keliu, gal vis dėlto vertėtų pradėti nuo politikų, aukštas pareigas einančių valdininkų ir teisėsaugos pareigūnų? Priešingu atveju šis įstatymas tik sustiprins įtakingiausias oligarchines ir korupcines struktūras.
Deja, į mūsų naivią pastabą įsijungęs valdžios mechanizmas nesureagavo. Todėl dienraštyje „Verslo žinios“ jau po kelių savaičių pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad, vadovaujantis prezidentės iniciatyva pataisytu Baudžiamuoju kodeksu, numatančiu bausmes už neteisėtą praturtėjimą ir išplėstinį turto konfiskavimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos taikinyje atsidūrė 10 tūkst. įmonių ir 26 tūkst. jų savininkų su šeimos nariais.
Taigi Mokesčių inspekcijos, Prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai, vadovaujami politikų, patys nepatikrinti dėl savo ir savo giminių turto atitikties atlyginimams, dabar atsiraitos rankoves ir užsiims beveik 70 tūkst. žmonių (savininkai su šeimos nariais) persekiojimu.
Labai dviprasmiškai, bet kartu taikliai esamą situaciją „Verslo žinioms“ pakomentavo Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas: „Tai bandymas iš kitos pusės panagrinėti problemą.“ Omenyje jis turėjo tai, kad būtina patikrinti, kodėl savininkai tarpsta, o įmonės skursta. Tačiau po tokios „patikros“, kurios išvengia visi pareigūnai ir stambiojo kapitalo atstovai, dauguma patikrintųjų „per kitą pusę“ nuspręs emigruoti. Reikia dar poros tokių įstatymų, ir Lietuvoje liks tik oligarchai, piniguose besimaudantys Rusijos interesų atstovai ir didelė valdininkų, kontroliuojančių „sąžiningos“ mokesčių politikos vykdymą, armija.
Kai teisingumas krapštomas ne iš to galo
Pateikiame apklausą, kurioje 58,2 proc. apklaustųjų teigia, kad juos Lietuvoje labiausiai slegia auganti turtinė nelygybė, 51,4 proc. – teisingumo stoka teisinėje sistemoje, 45,9 proc. – teisingumo stoka mokesčių sistemoje. Ar galima tikėtis, kad po 10 tūkst. įmonių ir 26 tūkst. jų savininkų bei jų šeimų narių patikrinimo, grasinant už nusikaltimus mokesčių tvarkai baudžiamosiomis bylomis ir laisvės atėmimu, Lietuvoje teisingumo padaugės?
Sunku atsakyti, kodėl einama šiuo keliu. Gal kitaip nesugebama surinkti mokesčių, gal trūksta fantazijos, o gal, valdžioje esančių politikų nuomone, policinių priemonių stiprinimas yra kelias į ateitį? Akivaizdu viena: išsivysčiusiose Vakarų šalyse daugelį problemų bandoma spręsti taisant sistemą, o Lietuvoje tai daroma verčiant jai paklusti.
Rusija jau seniai žengia šiuo keliu, todėl per pastaruosius trejus metus iš Rusijos emigravo 1,25 mln. žmonių, daugiausia jauni verslininkai ir vidurinės klasės atstovai. Emigravusių jaunų verslininkų apklausa atskleidė, kad jie negalėjo susitaikyti su siaubinga korupcija ir biurokratija, nors, pasiklausius Vladimiro Putino, geresnio kovotojo su korupcija ir už skaidrumą pasaulis nematė. Tai geriausias pavyzdys, leidžiantis teigti, kad visuomenės vertimas tarnauti sistemai ir pačios sistemos netaisymas yra pražūtingas.
Situacija, susidariusi priėmus šį įstatymą, kelia nerimą dėl daugybės priežasčių. Pirma, prezidentė ne vieną kartą yra išreiškusi nepasitenkinimą tuo, kaip Lietuvoje vykdomas teisingumas, o būtent šiam teisingumui patiki 70 tūkst. Lietuvos piliečių gyvenimus.
Antra, nėra jokių prielaidų, kad atliekant šias patikras bus sugauti mokesčius slepiantys asmenys, kontrabandininkai ir nusikaltėliai, nes, kaip puikiausiai suprantame, jei jie nepagauti iki šiol, tai reiškia, kad tiesiogiai juos kontroliuojantys ir teisingumą vykdantys pareigūnai jų paprasčiausiai nemato, o jei per šias patikras bus priversti pamatyti, labai tikėtina, kad padarys viską, kad jie ir vėl taptų nematomi.
Trečia, sistema turės daug darbo, verslininkams ir jų šeimos nariams tai kainuos daug nervų dėl teisingų ar visiškai nepagrįstų įtarimų, tačiau kur ekonominė nauda Lietuvos biudžetui? Tikėtina, kad per šias patikras vaistams, advokatams ir pareigūnams bus išleista daugiau, nei surinkta į biudžetą. Ketvirta, jei šiuolaikinės valstybės tikslas – maksimaliai išlaisvinti visuomenės kūrybines galias, masiniai persekiojimai ir patikros – vienas veiksmingiausių tokių galių naikinimo būdų.
Kodėl Lietuvoje stiprėja policinis populizmas?
Dalis politikos komentuotojų mano, kad prezidentė, demonstruodama griežtos rankos politiką, siekia visuomenės palankumo. Tačiau net jei tai tiesa, daug svarbiau atsakyti į klausimą, kodėl nesirenkamas kitas kelias, kuris visuomenėje būtų daug populiaresnis, tačiau daugeliui politologų taip pat atrodytų populistinis.
Kodėl nesistengiama reformuoti mokesčių sistemos ir būtent taip „per kitą pusę“ didinti teisingumo? Jeigu nesugebama sustabdyti korupcijos, tai būtų galima bent jau apmokestinti taip sukauptą turtą. Kontrabandininkai galėtų mokėti didžiausius kyšius pareigūnams, tačiau nesumokėti mokesčių už močiutės vardu užrašytą ir kelis milijonus kainuojantį namą bei šimtus tūkstančių kainuojantį automobilį būtų labai sunku.
Laisvosios stambiojo kapitalo rinkos ir viešųjų ryšių atstovai, žinoma, apkaltintų politikus, kad jų populistiniai sprendimai apmokestinti prabangą privers „darbščius“ žmones emigruoti. Tačiau, turint bent mažiausią norą, tokius kaltinimus labai lengva neutralizuoti.
Paprasčiausiai galima paskelbti šimtą brangiausių namų ir automobilių turinčių asmenų sąrašą, ir visi pamatysime, kad 99 proc. jų savininkų iš Lietuvos niekada savo noru neemigruos, nes būtent Lietuvoje veikiantis verslas jiems krauna didžiausias pajamas. Lietuvoje veikiantys politikai ir teisėsaugos pareigūnai yra jų saugumą garantuojantis „stogas“, todėl į užsienį savo esybę bei turtą jie perkeltų tik tuo atveju, jei pradėtų abejoti savo „stogo“ stiprumu.
Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse prabangus turtas apmokestinamas pasitelkiant daugybę skirtingų argumentų, kurių dalis skamba visai įtikinamai. Pavyzdžiui, žalieji labai mėgsta postringauti apie tai, kad prabangaus nekilnojamojo turto apmokestinimas riboja turčių fantazijas statytis tūkstančius kvadratinių metrų pilis, kurioms šildyti sunaudojama daug gamtos išteklių, be to, tai teršia aplinką.
Ekonomistai teigia, kad šalyje, kuri negamina automobilių, apmokestinus prabangius automobilius, sumažėja pinigų, iškeliaujančių į užsienį už importuojamus prabangius automobilius, kiekis arba padidėja pajamos į biudžetą. Psichologai teigia, kad žmonėms, važiuojantiems troleibusu, daug maloniau žiūrėti į pro šalį pralekiantį „Bugatti“, už kurį sumokėti mokesčiai į biudžetą, nes juos ramina „populistinis“ teisingumo jausmas.
Argumentų už ir prieš gali būti labai daug, tačiau iš toliau pateikiamų apklausos rezultatų galima labai aiškiai suvokti, kad tai, kas, visuomenės nuomone, būtų teisinga, politikams dėl labai konkrečių priežasčių yra nepriimtina. Tokioje situacijoje, kai politikai nesuinteresuoti keisti mokesčių sistemos, kad ji taptų teisingesnė ir labiau atitiktų Lietuvos poreikius (skatintų darbo vietų kūrimą, mažintų importą, didintų vaikus turinčių šeimų pajamas, skatintų dirbti ir ribotų išlaidavimą), belieka tik persekioti. Tikintis, kad vieno ar kito verslininko pasodinimas padės įtikinti visuomenę, kad sistema veikia ir jos keisti nereikia.
To, ką sako visuomenė, elitas negirdi
Kaip pareigūnai dažnai nemato jų panosėje tarpstančių kontrabandininkų, taip politikai labai dažnai negirdi, ką jiems sako visuomenė, ir labai dažnai patys už visuomenę pasako, ką ji galvoja.
Pavyzdžiui, šiuolaikinei mokesčių sistemai sukurti būtinas visuotinis turto deklaravimas, kuris yra svarbiausia finansinį skaidrumą visuomenėje stiprinanti priemonė, tačiau politikai jau kelis kartus atidėjo šios priemonės įvedimą, deklaruodami, kad visuomenei tai labai nepatiktų. Iš šios apklausos rezultatų akivaizdu, kad jie meluoja, mat paaiškinus, kodėl visuotinis deklaravimas yra reikalingas, visuomenė jam pritartų.
Kadangi politikai labai mėgsta postringauti apie beišmirštančią lietuvių tautą ir žemus gimstamumo rodiklius, būtų labai gerai, jei jie pagaliau įsiklausytų į visuomenės nuomonę ir, įvedę visuotinį turto deklaravimą, mokamų mokesčių dydį koreguotų pagal tai, kiek šeimoje yra vaikų. Taip vaikų auginimas nebebūtų panašus į finansinį sadomazochizmą.
Mokesčiai, kaip mėgsta sakyti liberalai, yra blogis. Įdomu tik tai, kad liberalai dabar yra valdžioje ir net Laisvosios rinkos instituto ekspertas tapo vienu iš Ūkio ministerijos vadovų, tačiau mokesčių blogis Lietuvoje (ir dar gana didelis) egzistuoja. Todėl vertėtų vieną kartą apie mokesčius pradėti kalbėti be liberalizmui ir komunizmui būdingo radikalumo. Mokesčiai egzistavo ir egzistuos, tačiau svarbiausia atsakyti, kokie, kam ir kokia jų įtaka ekonominei bei socialinei visuomenės gerovei. Taigi neabejojame, kad šį dešimtmetį automobilio ir nekilnojamojo turto mokesčiai bus. Mus tik labai domina, kodėl, kai kalbama apie šiuos mokesčius, politikai ir vėl vengia išsivysčiusiose Vakarų valstybėse galiojančios praktikos apmokestinti prabangą. Vengia, nors visuomenė tikrai tam pritartų.
Dažnai, diskutuodamas su bankininkais, bandydavau juos įtikinti, kad pinigų persiskirstymas, apmokestinant prabangą ir mažinant mokesčius kuriantiems bei dirbantiems žmonėms, gali būti naudingas ekonomikai, nes mažintų importinių prabangos elementų įsigijimą ir didintų žemesnio bei vidurinio sluoksnių atstovų vartojimą, kuriame importas sudaro gerokai mažesnę išlaidų dalį. Teigiau, kad taip būtų stiprinamas vidaus rinkos potencialas. Kai supratau, kad tai beviltiška, pradėjau klausinėti apie jų asmenines svajones, tikslus, prioritetus... Išaiškėjo, kad daugelio jų svajonė yra pasistatyti savo svajonių automobilį prie savo svajonių namo. Taigi, visuomenė mokesčių pataisų nori, tačiau ekonomistai jos nepalaiko, nes turi asmeninių svajonių. O kodėl nepalaiko politikai, geriausiai demonstruoja paskutinė apklausa.
Žurnalo VALSTYBĖ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos.
