Analizuodamas dabartinę situaciją Europoje, S. Kingas prisimena Sovietų Sąjungos subyrėjimą dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Tuo metu „politinio vieningumo susilpnėjimas galiausiai paskatino vieningos valiutos žlugimą, nors ji ir buvo tapusi vienintele teisėta mokėjimo priemone daugelyje naujai atsiradusių valstybių“. Atrodė, kad beveik visos Sovietų Sąjungos respublikos, išskyrus Baltijos šalis, puikiai jautėsi rublio zonoje, tačiau per 1993 m. jos įsivedė nacionalines valiutas.
Tai įvyko dėl įvairių priežasčių: vienos respublikos manė, kad sava valiuta yra nepriklausomybės simbolis, kitos nuosavą valiutą įsivedė spaudžiamos didžiulių biudžeto deficitų. Šios šalys neturėjo prieigos prie tarptautinių kapitalo rinkų ir buvo priverstos deficitą finansuoti arba skolindamosi iš kitų buvusios imperijos dalių, arba įjungdamos pinigų spausdinimo mašinas.
Iš pradžių jos tai darė per „atsarginį išėjimą“, kurdamos vadinamuosius rublio „papildymus“, teigiama straipsnyje. Tačiau 1993 m. vasarą Rusijos centrinis bankas išėmė iš apyvartos popierinius rublius, išleistus iki 1992 m., ir „atsarginio išėjimo“ durys užsitrenkė.
Kitos respublikos, siekdamos finansuoti savo valstybių skolas, nusprendė spausdinti savo valiutą, tačiau daugumą jų ištiko neišvengiama hiperinfliacija.
Biudžetinės politikos klaidos euro zonoje daug mažesnės, nei kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikose praeityje, pabrėžia leidinys, tačiau ir Europos šalys patyrė geroką biudžeto įplaukų sumažėjimą, sulėtėjusį augimą, kai kuriais atvejais jų nebeleidžia į tarptautines kapitalo rinkas.
Daugeliu atvejų griežto taupymo priemonės nėra veiksmingos, finansinė ir politinė padėtis blogėja. Tai, kad euro zona gali subyrėti kaip rublio zona, atrodo mažai tikėtina. „Tačiau 1992 m. pradžioje taip pat niekas nesitikėjo, kad rublio zona žlugs“, – pažymi specialistas.
Kad euras nepakartotų rublio likimo, euro zonos šalys turi sukurti bendrus biudžeto mechanizmus, kurie užtikrintų galimybę pervesti biudžeto lėšas į kitas šalis, sureguliuotų kreditorių ir skolininkų konfliktus bei veiktų pagal Bostono principą „jokių mokesčių be bendro nutarimo“, rekomenduoja S. Kingas.
