Kartais gandai skleidžiami dėl naivumo ir žinių stokos (komunikacijoje tai vadinama demonizacijos efektu – nepažįstamiems objektams ir reiškiniams priskiriama daug išgalvotų, įsivaizduojamų, paprastai netikrų ir dažniausiai neigiamų ypatybių), bet dažniausiai – turint tam tikrų tikslų, pavyzdžiui, dezinformuoti, tai yra tyčia klaidingai informuoti siekiant sustiprinti savo pozicijas visuomenėje (grupėje), susilpninti arba pašalinti konkurentą, suformuoti tam tikras nuostatas, paskatinti tam tikram poelgiui ir t. t. Į gandus žiūrima kaip į visuomenės sąmonės veikimo technologiją. Pasak gandų tyrinėtojų, žmonės greičiau patiki bloga informacija, o ne gera. Gandai sureikšmina situaciją, sužadina emocijas (dažniausiai neigiamas) ir mobilizuoja veikti, neretai iracionaliai.

Gandų skleidėjai – pavieniai asmenys, socialinės grupės, organizacijos, politinė opozicija. Jeigu gandai po tam tikro laiko pasitvirtina, juos skleidęs asmuo nejučiomis įgauna protingo ir įžvalgaus, toliaregio, galinčio iš anksto numatyti įvykius, reputaciją, tampa gerbiamas, apie jį formuojasi nuomonė kaip apie informuotą, kompetentingą asmenį.

Gandų gavėjai – pavieniai asmenys, visuomenės tikslinės socialinės grupės, pati visuomenė. Būti įsijungus imtuvą ir gaudyti gandų bangą verčia įtempta, sunki padėtis, įsitikinimas, kad pranešimas teisingas, siekis neleisti kilti nemaloniems įvykiams, iš anksto jiems pasiruošti ir sumažinti galimus nuostolius, jeigu jų neįmanoma išvengti, psichologinis spaudimas sekti kitais, noras save apsaugoti, psichologiniai žmonių ypatumai (labilumas ir pan.) ir kitos aplinkybės.

Remiantis Allporto (Gordonas Willardas Allportas (1897–1967) – amerikiečių psichologas, asmenybės tyrinėtojas) dėsniu, gandas yra įvykio svarbumo, padauginto iš informacijos apie jį prieštaringumo, funkcija. Jeigu gandą pažymėtume (G), įvykio svarbumą – (S), informacijos prieštaringumą – (P), funkciją – (F), dėsnis atrodytų taip: G = F (S x P). Taigi, jeigu arba svarbumas, arba prieštaringumas lygus nuliui, gandas nekyla. Prieštaringumas auga, kai žinia pateikiama neaiškiai, nerišliai arba kai žmogus nesupranta jam siųsto pranešimo.

Be informacijos turinio, gandų sklaidos tempas priklauso nuo daugelio kitų infrastruktūrinių veiksnių: techninių ryšio priemonių prieinamumo, demografinių ypatumų (didesnis gyventojų tankis gali lemti didesnį gando sklidimo plotą), valstybės atvirumo ar uždarumo laipsnio, kultūrinių (išsilavinimas, tradicijos), politinių (vyraujančios politinės partijos ir jų aktyvumas) veiksnių ir kt.
Nuo gando sklidimo greičio ir laiko gali priklausyti, kokio masto bus padariniai.

Gandas – besikeičiančio turinio pranešimas. Apytakos metu jis trumpėja, detalės nubyra, todėl jis tampa lengviau priimamas ir perduodamas. Kartais gandas taip deformuojasi, kad, grįždamas per kitus perdavėjus pradiniam siuntėjui, neatpažįstamai pakeičia savo pirminį turinį. Be perdavimo grandinės ilgio (kuo daugiau žmonių dalyvauja keitimosi informacija procese, tuo labiau iškraipomas pranešimas), gando turinio keitimasis (tiksliau, iškraipymas) priklauso ir nuo gando retransliuotojų individualių savybių bei požiūrio.

Gandus galima vertinti įvairiai

Sociologija ir komunikacijos teorija analizuoja, kaip pasireikštų gando, kaip reiškinio, išplitimas socialinėse grupėse, kokios visuomenės grupės (pensininkai, studentai, ūkininkai, verslininkai ir t. t.) jautresnės, labiau paveikiamos ir pan. Socialinei psichologijai svarbus žmogaus psichikos ir elgesio savybių kitimas, kurį nulemia pasklidęs gandas. Filosofijai gilinantis į būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, gandai yra atsakymų į pagrindiniais tapusius Immanuelio Kanto klausimus „Ko galiu tikėtis?“, „Ką galiu žinoti?“, „Ką privalau daryti?“ kontekstas. Ekonomikai ir jos vadybai svarbu, kokią įtaką paskleistas gandas turės priimamiems sprendimams, kaip paveiks vieno ar kito galimo varianto pasirinkimą mikro- ir makroekonominiu lygmeniu. Teisei svarbu reguliuoti visuomeninius santykius taip, kad paskleistais gandais nebūtų pažeidžiamos asmenų teisės ir laisvės, o jau pažeistos teisės būtų ginamos.

Panašios charakteristikos būdingos ir panikai (gr. panikon nuo senovės graikų dievo Pano, savo baisia išvaizda keliančio instinktyvią baimę, vardo), tik poveikio padariniai daug konkretesni ir juntamesni.

Finansinis gandas

Finansinis gandas – viena iš gando rūšių. Jis paremtas informacija: 1) nepatvirtinta oficialaus šaltinio, 2) galinčia būti tiek teisinga, tiek klaidinga, 3) turinčia ypatybę plisti, 4) apie visuomenei ar valstybei svarbius ekonominius, finansinius klausimus ir interesus.

Finansiniai gandai kompensuoja informacijos trūkumą. Ypač jos paklausa išauga esant įtemptai situacijai valstybės viduje, jos finansų sektoriuje. Gandai apie stambius tarptautinius sandorius, žinomų bankų arba galingų korporacijų susijungimą, karinius konfliktus ir veiksmus, šalių nemokumą, regionuose, tiekiančiuose pasauliui naftą ir dujas, įvykusias katastrofas ir jų padarinius daro įtaką pasaulinės finansų rinkos nuotaikoms.

Kompiuterizuotose finansų maklerių darbo vietose gandai, kaip ir naujienos, akimirksniu pasiekia savo adresatą ir taip tonizuoja arba smukdo vertybinių popierių rinką.

Finansų rinkose gandai paprastai gyvuoja gana trumpai, tačiau to pakanka, kad būtų padaryta daug žalos investuotojams, bendrovei ir jos reputacijai.

Neigiami gandai pražūtingiausi bankininkystės verslui. Bankų sektorius labai jautrus, jį veikia ne tik žinios (dar nepatvirtintos) apie blogą vieno ar kito banko padėtį (bankai yra įstaigos, kurių būtina veiklos sąlyga yra pasitikėjimas – jį praradęs bankas gali būti tik uždaromas), bet ir socialiai, politiškai reikšmingų asmenų, opozicijos kritiniai samprotavimai apie makroekonominę situaciją, pavyzdžiui, pesimistiniai biudžeto surinkimo lūkesčiai ir spėjimai apie valstybės iždo politikos korekcijas, nacionalinės valiutos devalvavimo galimybę ir pan.

Be bankų, gandams labai jautrios biržinės įmonės, nes vertybinių popierių rinkos nepastovios ir greitai reaguoja į bet kokią gerą ar blogą žinią. Bendram investiciniam rezultatui į vertybinius popierius sisteminė rizika paprastai gerokai reikšmingesnė negu vietos konjunktūriniai veiksniai.

Fondų rinkoje neapibrėžtumo sąlygomis investuotojai dalį savo nematerialių aktyvų konvertuoja į nekilnojamąjį turtą, pirmiausia žemės ir gyvenamojo būsto rinką. Auganti paklausa tiesiogiai veikia kainas, kol galop šioje turto klasėje susiformuoja kainų burbulas. Tokiu atveju neišvengiamas kainos kritimas, ir jis visada būna didesnis nei tuo atveju, jei tai lemtų bendros rinkos naujienos.

Gandų paskatinti, investuotojai perbėga į aukso rinką, tikėdamiesi investicijų pelno, apsidrausti nuo makroekonominių ir geopolitinių pavojų, išvengti turimo turto nuvertėjimo, ypač ekonomiką krečiant finansų krizei. Su užsidegimu perkami juvelyriniai dirbiniai, aukso monetos, aukso luitai ir jų sertifikatai, aukso kasybos bendrovių akcijos, aukso investicinių fondų vienetai ir kt. Tačiau ir šiame investicinės rinkos segmente veikia tie patys ekonomikos dėsniai.

Finansinė panika

Kaip reiškinys, finansinė panika atvira, aiškia forma paprastai reiškiasi tokiose visuomenėse, kurioms būdinga išplėtota rinkos ekonomika. Dėl tam tikrų sąveikų formuojasi sąlygos, skatinančios rastis finansinei panikai ir jos dedamosioms. Administracinėje ir komandinėje ekonomikoje, kurioje nėra kredito, vertybinių popierių, valiutų, nekilnojamojo turto ir kitų rinkų, o finansinių reguliatorių prasmė ir reikšmė „nuskandinta“, nėra pagrindo kilti finansinei panikai, taigi ji pasireiškia kaip vartotojų panika, kai visiško vartojimo deficito sąlygomis gyventojai įsigyja tų ar kitų prekių atsargai, dažnai nesant tokių prekių būtinybės arba dėl laukiamo pabrangimo (ši aplinkybė ir pirkimo motyvas diskretiškai egzistuoja ir rinkos ekonomikoje).

Finansinės panikos tipai: bankų, valiutų, biržų, hipotekos ir kt.

Panika bankų sektoriuje siejama su situacija, kai indėlininkai vienu metu nutraukia indėlio sutartis ir tuoj pat stengiasi atgauti pinigus, deponuotus banke. Esant tokiai klientų psichologinei būsenai, pinigai iš bankų išimami tik todėl, kad taip elgiasi kiti. Tai preliudas į bankų krizę – nė vienas bankas niekada neturi tiek lėšų, kad vienu metu pajėgtų atsiskaityti su visais indėlininkais.

Valiutų ir biržų panika kyla valiutos bei fondų rinkose. Jos apraiškos formos: nesulaikomas valiutos pirkimas ir karštligiškas atsikratymas staiga nuvertėjusių finansinių priemonių. Paprastai tokiu metu akcijų kainos krinta daugiau nei 20 proc., nors būna ir didesnių kritimų – net 90 procentų. Taigi vyksta tikras kainų karas, su kuriuo susijęs išpūstas pardavimas, tai yra tokia situacija investicijų rinkoje, kai vertybinio popieriaus (akcijos) ar visos rinkos kainos sumažėja iki nepagrįstai mažo lygio dėl labai aktyvaus vertybinių popierių pardavimo. Biržos yra pasitvirtinusios specialius darbo panikos sąlygomis reglamentus, kurie numato prekybos biržoje sesijos sustabdymą, jeigu to reikia, kad būtų apginti rinkos dalyvių interesai, ir jos atnaujinimo tvarką. Tokio techninio veiksmo imamasi siekiant nuraminti rinką ir apsvarstyti sprendimus, kurie padėtų ją atgaivinti.

Panika, o vėliau ir krizė, hipotekos rinkoje keičia bankų elgseną: pristabdomos kreditavimo programos, griežtinamos skolinimo sąlygos, keliama palūkanų norma, mažinamas paskolos dydis, trumpinama kreditavimo trukmė, griežtinamas skolininko kreditingumo vertinimas, reikalaujama papildomų paskolos grąžinimo garantijų ir pan.

Dideli ir intensyvūs svyravimai, suirutė ir pakrikimas gali apsiriboti vienos šalies finansų sistema, bet dažniausiai išplinta ir į kitas šalis. Paprastai šalies finansų rinka paklūsta visuotiniams rinkos ekonomikos dėsniams. Tiesa, skirtingi regionai gali būti skirtingose ekonomikos ciklo fazėse, kaip ir egzistuoja sinchronizacija tam tikrose, pavyzdžiui, išsivysčiusių ir kylančių rinkų šalių, grupėse. Investuojant svarbu išsiaiškinti, kiek rinkos ir jų sektoriai susiję bei kaip koreliuoja vieni su kitais.

Kiekvieną kartą finansinė panika pereina tam tikrus vyksmo etapus: formavimo, augimo, aukščiausio taško, nuosmukio ir slopimo.

Taigi, finansinę paniką galima apibrėžti kaip gyventojų ar jų dalies savaiminį, nevaldomą, finansinį elgesį, sukeltą baimės nepasiekti užsibrėžtų finansinių tikslų, nepatenkinti savo poreikių, taip pat siekiant užsitikrinti finansinį saugumą dėl numanomo ar realaus pavojaus poveikio, ir pasireiškiantį iracionaliais sprendimais bei veiksmais visuotinio nepasitikėjimo finansų įstaigomis ir jų siūlomomis priemonėmis (produktais, paslaugomis) sąlygomis.

Sąmoningas elgesys, net jeigu jis tampa masinis, pavyzdžiui, banko indėlių atsiėmimas sumažėjus indėlių palūkanų normai, vargu ar sietinas su panika.

Gandams ir panikai – atsvaros priemonės

Neginčytina, kad priešinimasis gandams turi apimti tiek imperatyvias, tiek prevencijos priemones. Pirmu atveju tai informacijos, keliančios grėsmę šalies finansiniam stabilumui, skleidimo reglamentavimas, pirminio gandų skleidimo šaltinio išaiškinimas, teisinė atsakomybė ir prievolė atlyginti patirtus nuostolius, sukeltus paskleidus melagingą finansinę informaciją, finansų įstaigų galimybės gintis nuo finansiniais gandais paskleistos informacijos ir kt.

Antru atveju tai potencialių gandų prognozavimas ir verifikavimas (tarp kokių socialinių grupių skleidžiami gandai, koks vyrauja gandų tipas ir turinys, ar tam tikras gandas turi pakankamą potencialą sukelti paniką ir t. t.), labiausiai tikėtinų gandų objektų – poveikio taikinių – indokrinavimas, tai yra paskiepijimas nuo gandų, operatyviai informavus apie galimą dezinformaciją, pasitikėjimo oficialiais informacijos šaltiniais ir jos teikėjais stiprinimas.

Reikia pripažinti, kad reiškinių, galinčių peraugti į paniką finansų srityje, priežasties ir padarinio virtinė gali būti labai sudėtinga ir daugiagrandė. Norint suvokti tokį reiškinį kaip finansiniai gandai ir finansinė panika, prognozuoti galimus padarinius ir kontraveiksmus, būtina matyti jo sąsajas su kitais visuomenės gyvenimo procesais. Kadangi ši tyrėjų dėmesio stokojanti tarpšakinė socialinė problema jautri ekonomikos, politikos, teisės bei kitoms įtakoms ir pati veikia šias sritis, reikia jos rimto specialaus mokslinio nagrinėjimo ir apibendrinimo. Tai būtų pagrindas sukurti finansinių gandų ir finansinės panikos valdymo sistemą.

Patirtis rodo, kad lengviau gandui neleisti kilti ir užkirsti jam kelią negu jį likviduoti
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 str. numatyta, kad tas, kas melagingai pranešė ar paskleidė žinią apie visuomenei gresiantį pavojų arba didelę nelaimę, jeigu dėl to kilo žmonių sumaištis ar buvo padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tai dažniausiai taikoma asmenims, paskleidusiems informaciją apie įvairiose vietose padėtus sprogmenis.

Praktikoje neteisingos finansinės informacijos paskleidimas dažniausiai vertinamas kaip nuomonės išsakymas. Nuomonė yra subjektyvi, tai faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimas, interpretavimas, išreiškiantis tam tikrą asmens požiūrį, nusimanymą, nuovoką, supratimą. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo reikalavimai, taigi tokiam asmeniui tenka tik moralinė atsakomybė, atkreipiant dėmesį, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant, nenuslepiant duomenų.

Kitaip nei Lietuvoje, pavyzdžiui, Latvijos baudžiamajame kodekse, asmeniui, paskleidusiam neteisingą informaciją apie ekonominę padėtį, numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 12 metų ir turto konfiskavimas. Taip parodoma, kad visuomenei gresiantis pavojus ir finansų sistemai gresiantis pavojus yra susiję dalykai. Sukeliant grėsmę finansų sistemai, jos stabilumui, netiesiogiai iškyla pavojus ir visuomenei: dėl finansų sistemos griūties augs nedarbas, didės valstybės skolos, kris visuomenės gyvenimo lygis ir pan.

Tiesa, Lietuvos baudžiamajame kodekse (218 str.) numatytos laisvės apribojimo, baudos ar laisvės atėmimo iki 3 metų sankcijos už manipuliavimą finansinių priemonių rinka. Būtini tokios veikos požymiai yra didelė turtinė žala (viršijanti 150 MGL dydžio sumą) kaip padarinys ir nusikalstamą veiką darančio asmens motyvas – siekis dirbtinai padidinti ar sumažinti vertybinių popierių rinkos kainą.

Teigiamai vertintinos nuostatos stiprinti kredito įstaigų veiklos rizikos apsaugos saugiklius, paskleistų finansinių gandų neigiamus padarinius kredito įstaigoms įtraukiant į galimą riziką, ir numatyti priemones, kaip su tuo susidoroti. Finansų rinkos priežiūros institucijos – nuo šių metų tai Lietuvos banko – viešai ir laiku teikiama informacija turėtų būti finansinių gandų sklaidos prevencija.

Susivokti investicinėje aplinkoje padeda (turėtų padėti) Europos centrinio banko pinigų politikos kryptis: jeigu bazinių palūkanų normų kreivė, priklausomai nuo laiko, yra standartinė, tai yra kylanti, vadinasi, laukiama ekonomikos augimo, jeigu trumpalaikės palūkanų normos yra didesnės už ilgalaikes – tikimasi ekonomikos silpnėjimo.

Didinant finansų įstaigų atvirumą ir skaidrumą, svarbus klientų švietimas. Šios dvi pasitikėjimą stiprinančios kryptys priklauso viena nuo kitos – klientai nepasitikės skaidriai veikiančia įstaiga, jeigu nesupras jos paslaugų, o uždara įstaiga nepasitikės klientai, kad ir kokie išprusę jie būtų. Kita vertus, išprusimas apsaugo klientus nuo neapskaičiuotų, o kartais ir nuo neprotingų investicinių sprendimų, nuo gandų ir panikos.

Reikia pripažinti, kad reiškinių, galinčių peraugti į paniką finansų srityje, priežasties ir padarinio virtinė gali būti labai sudėtinga ir daugiagrandė. Norint suvokti tokį reiškinį kaip finansiniai gandai ir finansinė panika, prognozuoti galimus padarinius ir kontraveiksmus, būtina matyti jo sąsajas su kitais visuomenės gyvenimo procesais. Kadangi ši tyrėjų dėmesio stokojanti tarpšakinė socialinė problema jautri ekonomikos, politikos, teisės bei kitoms įtakoms ir pati veikia šias sritis, reikia jos rimto specialaus mokslinio nagrinėjimo ir apibendrinimo. Tai būtų pagrindas sukurti finansinių gandų ir finansinės panikos valdymo sistemą.