Ir viena „i” gali kainuoti milijonus

Familiari kalba, baimę keliantys oficialūs išsireiškimai, vertimo klaidos – bėdos, su kuriomis bendraudami susiduria lietuvių verslininkai. Nors verslo pasaulyje žodinė bei sutartyse vartojama kalba itin svarbi tariantis dėl bendradarbiavimo, kai kurie tautiečiai šioje srityje vis dar klysta, o tokių klaidų kaina gali tapti ir vertingi sandoriai.

Oficialios kalbos gąsdina

Pasak Gintarės Vaitonytės, tekstų redagavimo bendrovės „Investio“ vadovės, viena didžiausių lietuvių verslininkų kalbos vartojimo problemų – nesugebėjimas rasti ribos tarp familiarios ir itin oficialios kalbos. Ši, nors ir įprasta verslo pasaulyje, kartais atbaido vieną iš sutartį pasirašančių pusių vien todėl, kad jie tokios kalbos nesupranta.

„Į mūsų įmonę kreipėsi klientai, kurie planavo sudaryti ilgalaikę, nemažų investicijų reikalaujančią gamybos sutartį: sutartis buvo pasiūlyta jų klientų ir labai aiškiai teisiškai apibrėžta vos ne paeiliui cituojant įstatymus, kurie teisininkams tikrai neatrodė netikslingi. Tačiau sutartyje ypač trūko metakalbos (kalba, slepianti tikrąją sakomų žodžių esmę - DELFI), priderintos prie užsakovo ir kliento lūkesčių, paslaugos specifikos, aiškinamojo pobūdžio leksikos“, - prisiminė ji. Moters teigimu, toks neteisingas kalbos vartojimas tuomet įmonės atstovams sukėlė nemažai rūpesčių. „Tuo atveju iš tikrųjų buvo kilęs šioks toks konfliktas, kita pusė sakė – „kaip mes galime pasirašyti sutartį, jeigu jūs neapibrėšite, ko jūs norite, ko jūs reikalaujate?“. Be abejonės, yra buvęs ne vienas toks atvejis, kai sutartis tiesiog nutraukiama“, - prisiminė ji.

Dėl šių priežasčių sutarčių rengime turėtų dalyvauti ne tik teisininkai, įmonės atstovai, bet ir kalbos specialistai, gebantys rasti komunikacijos priemonę tarp visų, kurie su šia sutartimi susiję. Kitu atveju, oficiali kalba vieną iš šalių gali tiesiog išgąsdinti. „Per didelis oficialumas įbaimina, o per didelis familiarumas pasitaiko kitose sferose, kai tiesiog nebeaišku, kokia yra kitos šalies atsakomybė“, - kalbėjo specialistė. Jos teigimu, familiarumo, vadinamos buitinės kalbos galima aptikti ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir, pavyzdžiui, sutartyse.

„Sutartyje dažniausiai būna apibrėžiami terminai iki kada, pavyzdžiui, turi įvykti sandoris. Tie terminai gali būti apibrėžiami familiariai – ne datomis, net ne skaičiais, o, pavyzdžiui, - „iki pirmos dekados“, - buitinės kalbos pavyzdį sutartyje įvardino ji. Tokiais atvejais abi sutarties šalys gali tą pačią informaciją suprasti skirtingai.

Moters teigimu, tokių atvejų pasitaiko ir daugiau. „Tikrai žinau atvejį, kai po beveik pusės metų susirašinėjimo, derybų buvo nutraukta sutartis. Kaip tik teko proga po sutarties nutraukimo pamatyti visus dokumentus, laiškus. Buvo aiškios logikos, metakalbos vartojimo klaidos“, - prisiminė ji.

Klysta ir versdami iš užsienio kalbos

Kalbėdama apie lietuvių verslininkų daromas klaidas, G. Vaitonytė pastebėjo ir tai, kad klystama ir komunikuojant užsienio kalba. „Atsitinka ir taip, kad nesuvokiamas kalbos etiketas, formaliosios kalbos vartosena. Tokių atvejų pasitaiko netgi paprastuose elektroniniuose laiškuose, kai painiojami laiško pabaigos žodžiai - vietoj „sincerely“ vartojama „faithtfully“, kai vienas iš jų reiškia oficialaus laiško pabaigą, o kitas – neoficialaus“, - kalbėjo G. Vaitonytė.

Laisvai samdoma redaktorė Ana Karpovičienė sakė, jog, pavyzdžiui, reklamos verslo atstovai, itin mėgsta iš užsienio kalbos versti pažodžiui – dėl to jie padaro ir kalbos kultūros klaidų. „Visokiausių kalbos kultūros klaidų būna - paprasčiausiai klientams atrodo, kad labai gražu pavartoti paraidžiui iš anglų ar rusų kalbos išverstą frazę ir paskui labai sunku įrodyti, kad taip nesakoma, - pasakojo moteris - Labai dažnai būna klaidingų konstrukcijų ir tai yra dažniausia klaida, o šiaip dėl tų vertalų, tai iš reklamos labai prigijo „trys viename“ tarkim, nors taip sakyti negalima“.

„Intellectus kalbų centras“ vadovas Andrius Ingelevič prisiminė susidūręs su atveju, kai dėl vertėjo klaidos kilo konfliktas dėl sutarties sudarymo. „Rodos, buvo sudaroma angliška sutartis tarp teismo ir įmonės ir buvo pavartota frazė, kad viena šalis įsipareigoja „take minutes“. Ir vertėjas išvertė - „dalyvauti tik kelias minutes“ (kaip „take an hour, take a day“ - kiek laiko jis užtrunka). Žmogus niekada nepasitikrins žodžio žodyne, kurį jau tarsi žino. Bet iš tiesų „take minutes“ reiškia protokoluoti ir tas žmogus, kuris buvo siunčiamas protokoluoti susirinkimą, sakė - „kaip dabar aš galiu per kelias minutes protokoluoti, kas čia per sąlygos?“. Buvo aiškinamasi, užtruko ilgą laiką, kol tiesiog buvo duotas pasiūlymas duoti paskaityti sutartį angliškai“, - pasakojo jis.

A. Ingelevič sakė, kad klaidų dažnai pasitaiko dėl įmonių taupumo – jos kreipiasi į biurus, teikiančius labai pigias vertimo paslaugas ar tekstus netgi verčia patys. „Tai labai dažnai vyksta dėl taupymo ir ypatingai dažnai vertimų biurai samdo prastos kvalifikacijos žmones. Prieš kelis metus pradėjo augti tokių pigių vertimų biurų paklausa ir labai daug klientų ten verčia ir iš tikrųjų kokybė labai ženkliai blogėja ir nukenčia, o jie priversti ieškoti klaidų, paskui kreipiasi vėl, moka dar kartą“, - papasakojo jis.

Nesugeba tinkamai reikšti minčių

Kita verslininkų klaida – nesugebėjimas žodžiais teisingai perteikti minčių. „Galiu pateikti realų pavyzdį, kaip vyko kelių įmonių projektų pristatymas investuotojams: vienos įmonės vadovas turėjo puikų sumanymą ir norėjo sukurti naują produktą, tačiau, kaip ir daugelis verslininkų, susidūrė su investicijų trūkumu. Kelis kartus bandęs pristatyti savo projektą, verslininkas susidūrė su aiškia nesusikalbėjimo dilema, nes investuotojams nepasirodė įdomus naujas produktas, nors parengtas verslo planas rodė didesnę nei vidutinė investicijų grąžą. Jo konkurentams, gaminantiems panašius produktus, pavyko gauti reikalingas investicijas“, - prisiminė G. Vaitonytė.

Problemų gali kilti ir tuomet, kai neatskiriama žodinė ir rašytinė kalba – tokių atvejų taip pat pasitaiko. „Pavyzdžiui, susitarėme, kad paslaugos teikėjas atliks paslaugą, pagamins gaminį ir panašiai, o vėliau jam bus sumokėtas fiksuotas atlygis už atliktą paslaugą ar darbą. Tačiau kai nėra tiksliai, dokumentuotai apibrėžta norimos paslaugos ar darbo kokybė, nes paslaugos teikėjo kalbos kodas skirtingai priėmė paslaugos gavėjo kalbos kodą, iškyla problema: paslaugos gavėjui nėra priimtina atliktų paslaugų kokybė ir jis nėra linkęs sumokėti fiksuotą atlygį už suteiktas paslaugas ar darbus. Kai šis susitarimas grindžiamas žodiniu pažadu, paslaugos gavėjas nepatiria didelių finansinių nuostolių atsisakydamas sumokėti už atliktą paslaugą ar darbą, tačiau paslaugos teikėjas, kurio lūkesčiai nebuvo patenkinti, patiria didelius finansinius nuostolius“, - šnekėjo specialistė.

Jos teigimu, verslininkai tai, kas sutarta žodžiu, dažnai perkelia į sutartį kalbos nepakeitę – iš to taip pat kyla įvairūs nesklandumai: „Problema yra ta, kad jie suvokia, kad taip, kaip jie kalba, pavyzdžiui, prie stalo, gali kalbėti ir pokalbio metu, jau su kitais žmonėmis. Viskas lyg ir gerai – jie suderina, sukerta rankomis ir tai perkelia raštu, tačiau raštu komunikuoja ne vienas žmogus, o keli – įmonės vadovas, pavaduotojas ir kiti“.

Klaidų kiekis nuo žinomumo nepriklauso

G. Vaitonytė atkreipė dėmesį, kad nereiktų kalbėti vien apie rašybos klaidas, kurios ne retai būna padaromos dėl atidumo stokos. „Sutartyse, dokumentuose, elektroniniuose laiškuose kiekvienas žodis, sakinys ir jo formuluotė yra ypatingai stebima ir tampa pačiu svarbiausiu kriterijumi, kuris lemia komunikacijos dalyvių elgesį. Esu girdėjusi pasisakymų, kad kai kurios įmonės turi įvairius kompiuterinius žodynus, padedančius išvengti klaidų. Bet mes nekalbame apie tai, kaip taisyklingai parašyti žodį „įgriso“ – su nosine, ar be. Kalbame apie minties nenuoseklumą, negebėjimą jos perteikti kalboje, kuris sąlygoja nutrūkusius sandorius, neįvykusias potencialias derybas ir kita“, - pasakojo specialistė.

A. Ingelevič patikino, kad taisyklinga kalba itin svarbi įmonės įvaizdžiui. „Matome prastą kokybę - darom išvadą, kad tie žmonės, kurie dirba įmonėje irgi yra prastoki specialistai, ar bent nėra pakankamai išsilavinę”, - apie, pavyzdžiui, įmonių tinklapiuose matomas klaidas kalbėjo jis. - Kai įmonės nori rūpintis savo įvaizdžiu, ji turėtų rūpintis ir tekstu. Jis gali įvaizdį arba pabloginti, arba pagerinti“.

G. Vaitonytės teigimu, geriausiai kalbos subtilybes valdo tie, kurie turi ryšių su tarptautinėmis kompanijomis. „Dažniausiai turintys tarptautinės patirties verslininkai būna pasiskaitę ne tik išvaizdos, etiketo vadovėlius, bet ir kalbininkų rekomendacijas. Tiesa, teorinės žinios neretai tik ir lieka teorinėmis žiniomis, bet pastangos jaučiamos. - pastebėjo ji. - Pasitaiko ir tokių, kurie kalba ypač familiariai, o rengia ir pasirašo dokumentus ganėtinai atmestinai. Jeigu pasižiūrėtumėte į tuos, kurie sėkmingai sėdi savo šlovės olimpe, pastebėtumėte gal net kartais perdėtą kalbos pedantiškumą ir visiškai aiškiai struktūruotą kalbą, balansuojančią ties gražbylystės ir faktų kalbos riba“.