Jis pasaulio ekonomikos problemas, kai šalių biudžeto deficitai auga, tačiau kartu verslas ir namų ūkiai taupo net prie artimų 0 proc. paskolų palūkanų, palygino su dviem susirgimais: pirmasis yra diabetas, antrasis – pneumonija. Apie tai, kaip šias ekonomikos ligas būtų galima gydyti jis kalbėjo per Lietuvoje vykstančiame Baltijos regiono šalių Investuotojų forume.
Pasak jo, euro zonos krizės būtų išvengta, jeigu instituciniams investuotojams ir bankams, pavyzdžiui, valdantiems žmonių santaupas pensijai, būtų leista investuoti tik į savo šalies vyriausybės obligacijas, tuomet didelė dalis kapitalo, sutaupomo šalyje, atitektų tai šaliai ir jos vyriausybės obligacijos negalėtų labai brangti – jų rizikos reitingas būtų mažesnis.
„Jūs turėtumėte savo vyriausybę pažinoti geriausiai, džiaugsme ir varge, taigi, jei būtų tokia taisyklė, ko gero, daugiau pinigų liktų šalyje, o kai, pavyzdžiui, daugiau pinigų liktų Ispanijoje, Ispanijos obligacijų pajamingumas sumažėtų, tarkime iki 3-4 proc.,ir niekas nekalbėtų apie euro zonos krizę. Bet kai obligacijų pajamingumas išauga iki 5, 6, 7, 8 proc. visi Ispanijoje yra labai nusiminę, tačiau jei, vadovaujantis šia taisykle, jis sumažėtų iki 3-4 proc., niekas nebekalbėtų apie euro zonos krizę, o Ispanijos vyriausybė galėtų imtis fiskalinio stimulo ir skatintų ekonomiką, o privatus sektorius galėtų sutvarkyti savo balansus, o tuomet, kai įmonių balansai bus tvarkingi, vyriausybė gali imtis fiskalinės politikos (griežtinimo – DELFI), tačiau ne anksčiau. Tai bandau paaiškinti daugeliui žmonių Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, ir po kiekvienos savo kalbos sulaukiu auditorijos reakcijos, „taip, aš jus supratau, o dabar prašau nuvykite į Vokietiją ir įtikinkite vokiečius“. Visus, kur nuvykstu, sulaukiu tokio komentaro“, - teigia R.C. Koo.
Jis pasakoja, jog su savo idėjomis vyksta ir į Vokietija, tačiau, vokiečiai laikosi labai griežtos pozicijos: kol šalys nesiėmė struktūrinių reformų, neišsprendė savo problemų, pinigų šioms šalims nebus.
„Vokiečiai ėmėsi daug struktūrinių reformų: jie nedidino atlyginimų, šalies produktyvumą didino darydami reformas darbo rinkoje ir tai buvo politiškai labai skausminga nuo 1999 iki 2005-2006 m. Ir dėl to, kad šis procesas buvo toks skausmingas, jie sau sako: „kaip mes galime duoti pinigų ispanams ar portugalams, kai jie nieko nepadarė, o mes perėjome tokį skausmingą procesą ir tapome tokiais konkurencingais. Jei jie elgsis taip pat, žinoma, mes jiems duosime pinigų, bet ne anksčiau“. Tai skamba labai logiškai, turint omenyje, kiek sunkumų vokiečiai ištvėrė nuo 1999 iki 2005-2006 m., bet šis procesas - struktūrinės reformos, darbo rinkos konkurencingumo didinimas - yra labai geras ir jo turėtų būti imtasi, tačiau tai nėra problema, su kuria euro zona susiduria dabar. Taigi esu sakęs vokiečių politikams: jūs turite dvi problemas, viena yra pneumonija, kita – diabetas. Visos struktūrinės reformos, apie kurias jūs kalbate yra skirtos gydyti diabetui: reikia mankštintis, sveikai maitintis, vengti riebaus maisto, - dėsto jis. - Bet jei jau susergama pneumonija, tai yra visiškai kita liga ir žmogus turi būti sparčiai gydomas per pirmąsias tris dienas arba jis mirs.“
Pasak R. C. Koo ir dabartinis spartus pasaulio ekonomikos sulėtėjimas yra pneumonijos pasekmė, o ne diabeto.
„Aš bandžiau paaiškinti vokiečiams, kad Europa turi ir pneumoniją, ir diabetą, žinoma, reikia gydyti ir diabetą, bet jei pacientas serga abiem ligomis vienu metu, pirmiausia reikia imtis pneumonijos, o kai pacientas sustiprėja, tuomet sparčiau gydyti diabetą. Jei gydymas vyks priešingai, neliks jokios ekonomikos“, - dėsto R. C. Koo, pridūręs, jog ir penktadienio vakarą vyks į Berlyną ir dalyvaus vienoje iš analogiškų konferencijų.
Lietuvai pasisekė
Tačiau ekonomistas sako, jog Lietuva pneumonija sirgo tik labai nedideliu mastu: nedidelė dalis privataus sektoriaus nukentėjo nuo nekilnojamojo turto (NT) paskolų burbulo sprogimo, tad, galima sakyti, kad šaliai pasisekė.
Jis primena, kad šiuo metu Lietuvoje tik apie 11 proc. gyventojų turi būsto paskolas ir apie 10 proc. jų susiduria su mokumo problemomis, tai reiškia, kad tik apie 1 proc. gyventojų nukentėjo nuo NT burbulo sprogimo, o tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl šalies ekonomikai pavyksta po sunkmečio atsitiesti ir augti.
„Aš, iš tiesų, atvykau į Lietuvą mokytis, nes jūs padarėte tai, ko niekas kitas negalėjo. Visas pasaulis žiūri, kaip Lietuvai pavyko išvengti šios krizės be tradicinių metodų, pavyzdžiui, išlaidavimo arba palūkanų normų mažinimo“, - dėsto R.C. Koo.
Jis, įvertinęs Lietuvos privataus sektoriaus skolinimąsi, laikosi pozicijos, jog kol kas Lietuvai pavyksta siekti augimo ir be valstybės įsikišimo, t.y. didesnių valstybės investicijų, tad fiskalinio stimulo priemonė turėtų būti pataupyta „juodai dienai“.
Anot jo, kol kas Lietuvai svarbiausia užtikrinti esamos ekonomikos politikos tęstinumą, tačiau, jei nutiktų taip, kad JAV ekonomika „nukristų nuo uolos“ ar vyktų kiti dideli sukrėtimai, fiskalinio stimulo gali prireikti ir Lietuvai ir tuomet vyriausybei gali tekti skolintis ir išlaidauti.
R.C. Koo teigė, pabrėžė, kad Lietuvai su krize pavyko susitvarkyti be padidinto išlaidavimo ir iš to reikia pasimokyti.
Ekonomikos vadovėliuose nėra balansų recesijos
R. C. Koo teigia, jog šiuo metu Europos, JAV ir Jungtinės Karalystės ekonomikos išgyvena recesiją, kurios nėra ekonomikos vadovėliuose, tai – įmonių ir gyventojų balansų recesija. Ji pasižymi tuo, kad įmonės ir gyventojai, darę daug neprotingų sprendimų ekonominio burbulo metu, jam sprogus nori tik grąžinti skolas ir negalvoja apie tai, kaip uždirbti kuo daugiau pelno, tačiau prielaida, kad privatus sektorius siekia uždirbti kuo daugiau pelno remiasi dauguma ekonomikos vadovėliuose esančių teorijų – dėl to vadovėliuose balansų recesijos nėra.
Jis paaiškina, kuo ypatinga balansų recesija: žmogus išleidžia 1 tūkst. dolerių, 900 sumoka už pirkinius, paslaugas, o 100 sutaupo. Tie 100 keliauja į banką, tačiau iš banko niekas nenori skolintis ir pinigai jame „įstringa“. Tuomet likę 900, kurie buvo išleisti paslaugoms ar prekėms, atitenka kitam žmogui, kuris išleidžia 810, o 90 deda į banką skoloms padengti ar taupymui, kurie taip pat „įstringa“. Tuomet trečiasis asmuo, gavęs 810 dolerių bankui skiria 80, kurie taip pat “įstringa” ir likusius išleidžia – apibendrinant, tai reiškia, kad bankuose yra vis daugiau pinigų, kurie yra nepaskolinami ir nedalyvauja ekonomikoje, o tai mažina vartojimą, valstybės pajamas ir galiausiai šalies biudžeto deficitas auga, nors valstybės ir imasi taupymo priemonių.
Anot R.C. Koo, vienintelis sprendimas tokiai neįprastai recesijai: valstybėms įsikišti, skolintis ir investuoti, taip užtikrinant pinigų srautą privačiam sektoriui, kad jie galėtų susitvarkyti savo balansus, grąžinti skolas, o kai skolos bus grąžintos ir žmonės įveiks baimę skolintis, tuomet valstybė turėtų imtis taupymo ir išlaidų mažinimo.
R. C. Koo pateikia pavyzdžių, kaip nustatyti balansų recesiją, esą tokią recesiją rodo padėtis daugelyje didžiųjų valstybių: JAV gyventojai taupo arba grąžina skolas, kurių vertė apie 8,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), kai palūkanos yra artimos 0 proc., Jungtinėje Karalystėje šis rodiklis siekia 5 proc., Ispanijoje – 7,1 proc., Airijoje – 9,9 proc., Portugalijoje - 4 proc.
„Tai yra situacija, kurios reikia tikėtis per balansų recesiją, nes jeigu jūs esate investicinio gyvybės draudimo ar pensijų fondo valdytojas, jums galioja valstybės nustatyti reikalavimai, kur jūs galite investuoti, kad neprarastumėte būsimųjų pensininkų pinigų. Paprastai, jums negalima prisiimti per daug valiutos kurso pokyčių rizikos, negalima prisiimti daug rizikos, pavyzdžiui, visų pinigų negalima investuoti į akcijas, nes jų kursas gali sumažėti, ir reikia investuoti į pajamas garantuojančius produktus, pavyzdžiui, valstybių obligacijas. Taigi, paprastai visi investuotojai susiduria su tokiais tipiškais reikalavimais ir, jei privatus sektorius kaip grupė, iš jūsų nesiskolina pinigų, kur galima investuoti pinigus? Yra likęs tik vienas potencialus klientas – vyriausybės. Taigi, tokiomis situacijomis visi pinigai ima plaukti į valstybių obligacijų rinkas, nes žmonės neturi pasirinkimo, - dėsto R. C. Koo. - Dėl to per balansų recesiją vyriausybių obligacijų pajamingumas sumažėja iki absurdiško lygio. Pirmiausiai tai įvyko Japonijoje.“
Ir, pasak jo, taip rinkos siunčia žinią vyriausybėms, jog jei šios turi gerų investicinių projektų, pavyzdžiui, planuoja pasistatyti oro uostą, renovuoti nuotekų sistemą, tiesti kelius, dabar yra geriausias laikas, nes ateities kartoms skolos našta bus minimali, o šiuo sunkiu metu ekonomika bus skatinama.
„Signalas iš valstybės obligacijų rinkos yra: dabar ne laikas mažinti biudžeto deficitą, dabar laikas jį padidinti“, - dėsto R. C. Koo ir priduria, kad tokia situacija susiklostė ir euro zonoje.
Tačiau jis sako, jog ši taisyklė negalioja Graikijai: „Graikija neišgyvena balansų recesijos, Graikijos vyriausybė darė tikrai labai kvailus sprendimus labai ilgą laiką ir kvailino tarptautinius investuotojus išgalvotais skaičiais, kurie galiausiai tai suprato, - sako jis. - Tad mano analizė Graikijai negalioja, nes jie patys save sužlugdė, todėl, bijau, kad Graikijai taupymas yra esminė sąlyga, bent jau tam, kad atgautų pasitikėjimą.“
Anot jo, kalbant apie kitų euro zonos ekonomikų būklę, nors matoma balansų recesiją, nėra numatyta būdų, kaip su ja kovoti. R. C. Koo teigia, kad net Mastrichto sutartyje, kuri numato, kad biudžeto deficitas neturėtų viršyti 3 proc. BVP, nėra numatyta lanksčių sprendimų, kaip su tokia recesija tvarkytis.
Ekonomistas sako, jog kai privataus sektoriaus taupymas ir skolų grąžinimas siekia, pavyzdžiui, 7 proc. BVP, tuomet valstybė tiek ir turėtų skolintis, kad galėtų investuoti šalyje ir skatinti ekonomikos augimą. Tačiau Mastrichto sutartyje numatytas ne didesnis nei 3 proc. reikalavimas biudžeto deficitui.
„Ispanijos privatus sektorius bankams perveda 7 proc. BVP, jeigu vyriausybė gali pasiskolinti tik 3 proc. iš 7 proc., kas nutinka likusiems 4 proc.? Kai bandai skaityti Mastrichto sutartį, joje nėra nieko pasakyta apie tokį atvejį, nes tokia situacija neturėtų susiklostyti, ar ne? Privatus sektorius neturėtų taupyti prie 0 proc. artimų palūkanų, tačiau dabar tai vyksta. Taigi Mastrichto sutartyje turėtų būti sąlyga, leidžianti vyriausybėms skolintis ir 7 proc.”, - teigia R. C. Koo.
Jis tikina apie euro zonos krizę įspėjęs dar 2003 m., kai pastebėjo, jog Mastrichto sutartyje nėra numatytų papildomų išlygų balansų recesijos atvejams.
„Visa tai buvo nuspėjama, kai pagalvoji apie balansų recesijos riziką, aš bandžiau dėl to įspėti žmones Europoje, tačiau jie nebuvo labai susidomėję tuo metu, nes jiems sekėsi pakankamai gerai. Taigi, dabar kažkas turi būti padaryta dėl tų 3 proc. taisyklės ir nevaldomų kapitalo srautų“, - mano R.C. Koo.
Pasak jo, paprasčiausias ekonomiškai, tačiau sudėtingiausias politiškai sprendimas būtų uždrausti užsieniečiams pirkti kitos šalies valstybės obligacijas. Taip ispanų taupomi pinigai atitektų ispanams, o vokiečių – vokiečiams.
