Tuo tarpu Lietuvos Konkurencijos taryba (KT) padėties šalyje nekomentuoja. „KT padėtį rinkoje stebi, tačiau ar atliekami panašūs tyrimai, ar ne, mes tikrai nekomentuosime, kad tiems tyrimams nebūtų pakenkta“, - DELFI sakė KT atstovė spaudai Palmira Kvietkauskienė.
Latvijos Konkurencijos taryba „Swedbank” skyrė 2,83 mln., „Citadele” - 1,22 mln. latų, SEB - 558 744, „Latvijas Krajbanka” - 259 006, „DnB Nord Banka” - 167 466, „Nordea Bank Finland Plc” Latvijos filialui - 158 401, „Rietumu Banka” - 103 927, „GE Money Bank” - 79 408, „Latvijas Hipoteku un zemes banka” - 55 594, „Norvik banka” - 25 227, „Aizkraukles banka” -15 491, „PrivatBank” – 5486, „UniCredit Bank” – 5435, „Danske Bank” Latvijos filialui - 2688, „Baltic International Bank” – 2680, „Trasta komercbanka” – 2596, „SMP Bank” – 2022, „Baltikums” – 1364, „Regionala investiciju banka” - 1274,5, „Latvijas Biznesa banka” – 728, „LTB Bank” ir „VEF banka” - po 500 latų baudas.
Latvijos komercinių bankų asociacija mano, kad toks sprendimas yra „absurdiškas”. Pasak jos, Konkurencijos taryba nori nubausti bankus už atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos sukūrimą.
Taryba nustatė, kad draudžiami susitarimai galiojo nuo 2002 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. sausio 7 d., atskiri bankai jame dalyvavo skirtingais laiko periodais.
Latvijos konkurencijos taryba paaiškino, kad siekiant užtikrinti pinigines transakcijas mokėjimo kortelėmis, Latvijoje veikia sistema, kurios išlaikymo išlaidos padengiamos mažmenininkų, kurie priima mokėjimo korteles prekybos vietose, sąskaita. Tyrimo metu Konkurencijos taryba konstatavo, kad įmoka, nuskaičiuojama nuo mažmenininkų, tiesiogiai priklausė nuo įmokos už tarpbankinę transakciją sumos.
2009 m. įmoka už tarpbankinę transakciją sudarė 75 proc. nuo sumos, kurią mažmenininkas mokėjo už operaciją debetinėmis kortelėmis ir 100 proc. – už įmokas kreditinėmis kortelėmis. Konkurencijos taryba reziumavo, kad bankų susitarimas dėl vieningo tarpbankinių transakcijų įmokos tarifo, neatitinkančio realių kiekvieno banko išlaidų, iškreipė konkurenciją, nes bankams nebereikėjo stengtis, siekiant pritraukti naujus klientus, mažmeninius prekybininkus, ir siūlant jiems žemesnius komisinius mokesčius.
Savo sprendime Konkurencijos taryba konstatuoja, kad vietos bankų nustatytas įmokos už tarpbankines transakcijas tarifas ir, atitinkamai, tarifas, siūlomas mažmenininkams, nebuvo ekonomiškai pagrįstas ir nekito, kintant padėčiai rinkoje ir sumažėjus bankų išlaidoms. Komisinis mokestis už mokėjimo kortelių naudojimą prekybos taškuose turėjo mažėti, didėjant pirkinių, už kuriuos atsiskaitoma kortele, skaičiui bei augant bankų pelnui nuo šių operacijų. Tačiau per aštuonerius metus, kol veikė šis susitarimas, komisinio mokesčio dydis nekito, todėl prekybininkai negalėjo įgyti pranašumo, išaugus operacijų kortelėmis skaičiui. Jei bankai nebūtų susitarę taikyti vieningo tarifo, jie būtų turėję taikyti tarpbankinių mokesčių sąlygas, kurias nustatė tarptautiniai mokėjimo kortelių „Visa“ ir „MasterCard“ sistemų organizatoriai. Taikant šias taisykles, įmokos nebūtų buvusios didesnės, o kai kuriais atvejais net gerokai mažesnės už tarifą, dėl kurio tarpusavyje susitarė vietos bankai.
Dėl šio susitarimo išsikreipė ir konkurencija dėl bankomatų paslaugų tarifų. Jei ne šis susitarimas, vartotojai būtų galėję mokėti mažesnį komisinį mokestį už grynų pinigų išėmimą arba sąskaitos patikrinimą „svetimame“ banke. Ypač stipriai šio susitarimo poveikis buvo juntamas pirmajame etape, pradedant 2002 m., kai transakcijos kortelių pagrindu nebuvo labai populiarios tarp privačių asmenų, be to, bankai nebuvo sudarę tiek dvišalių sutarčių, kurių pagrindu dabar dauguma paslaugų „svetimuose“ bankomatuose vartotojams teikiamos nemokamai arba taikant mažesnį tarifą.
