Knygos autoriai analizuoja valdžios priimtus sprendimus ir aplinkybes, 2008 metų pabaigoje atvedusius Latviją į finansų krizę, ir priemones, kaip krizė buvo įveikta. Aptariami Latvijos vyriausybės veiksmai krizės metu, prisimenama, kaip buvo priimti sunkūs sprendimai, vėl pastatę šalies ekonomiką ant kojų.
Portalas DELFI perskaitė minėtąją knygą ir sužinojo, kokias devynias pamokas, knygos autorių teigimu, Latvija išmoko pati ir dabar galėtų duoti kitoms šalims.
1. Devalvacija
Devalvacija niekada nebuvo būtina ar neišvengiama – ji tikrai nebūtų buvusi naudinga, nes nebūtų padėjusi Latvijai išspręsti vidaus problemų. Latvija skaudžiai nukentėjo nuo ekonomikos perkaitimo, nuo kurio teko gydytis sustabdant trumpalaikio užsienio kapitalo srautus į Latviją – tam devalvacijos nereikėjo. Finansų krizę sukėlė per staigus kapitalo iš užsienio pasitraukimas iš Latvijos. (...) Nėra vieningos politikos valiutos kurso sferoje, kuri tiktų visoms valstybėms. Geriausias sprendimas visada priklauso nuo konkrečios šalies, kuriai ir reikia panašių priemonių.
2. Euro zona kaip motyvacija
Tikslas bet kokia kaina prisijungti prie euro zonos ir jį lydinti finansinė disciplina buvo labai svarbūs kitoms šalims, atsidūrusioms panašioje situacijoje. Latvijos gyventojus motyvavo pilnos integracija į Europos Sąjungą ir euro įvedimo perspektyvos. Tai tapo Latvijos ekonomikos politikos stabilumo pažadu.
3. Skausmingai, bet greitai
Latvijos sėkmės priežastis – skaudžios taupymo priemonės, imtos įgyvendinti dar pačioje krizės pradžioje. Griežčiausių taupymo priemonių geriausia imtis iš karto, kai žmonės dar turi ką paaukoti ir turi noro tai padaryti. Latvijai pasisekė atsigauti po krizės dėl koncentruotų taupymo priemonių, kurioa buvo imtos įgyvendinti per pirmuosius aštuonis kovos su krize mėnesius. Tolimesni biudžeto apkarpymai nebebuvo tokie skaudūs finansiškai, tačiau sunkūs politiniu požiūriu.
4. Apie mokesčius ir valstybės išlaidas
Latvijos sukaupta patirtis parodė, kad valstybės išlaidų sumažimas tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu buvo naudingesnis nei mokesčių didinimas. Pati populiariausia taupymo priemonė buvo atlyginimų ir priedų sumažinimas valstybės tarnautojams, etatų mažinimas valstybiniame sektoriuje, o pati nepopuliariausia – PVM ir gyventojų pajamų mokesčių didinimas.
5. Apie finansinę pagalbą
Tarptautinė finansinė pagalba buvo gauta laiku, vietoje ir tinkamo dydžio. Papildomos lėšos, kurių nebuvo nė per daug, nė per mažai, kas galėjo apsunkinti atsigavimą po krizės, padėjo subalansuoti valstybės biudžetą ir sumažinti deficitą.
6. Valstybės išlaidų mažinimas be triukšmo
Egzistuoja keistas mitas, esą stabilūs demokratiniai režimai dėl politinių priežasčių negali ženkliai sumažinti valstybės biudžeto išlaidų. Latvija ir kaimyninės Pabaltijo šalys parodė, jog demokratinė valdžia gali puikiai susitvarkyti su kasmetiniu išlaidų mažinimu, sudarančiu net 10 proc. BVP. Čia svarbiausia buvo išlaikyti ramybę socialinės rūpybos srityje. Didžiausi mažinimai buvo atlikti labai gerai apgalvojus, daugiausia struktūrinių reformų forma. Svarbu pastebėti, kad neretai struktūrinės reformos valstybiniame sektoriuje padėjo ne tik sutaupyti, bet ir padidinti darbo efektyvumą. Latvijos pavyzdys aiškiai rodo, kad ekonominė krizė paskatina teigiamas reformas.
7. Stabili ar adekvati situacijai valdžia?
Stabilios valdžios būtinybė neretai pervertinama. Žymiai svarbiau, kad valdžia būtų adekvati susidariusiai situacijai – stabilumas šiuo atveju nueina į antrą planą. Ikikrizinė valdžia labai retai dirba efektyviai kovojant su krize. Latvijai išėjo į naudą vyriausybės kaita krizės metu.
8. Populizmas neefektyvus
Sunkios krizės akivaizdoje populizmas praranda populiarumą, nes žmonės jaučia krizės pasekmes ir nori, kad šalies valdžia darytų viską, ko reikia, norint vėl atsistoti ant kojų. Latvijos antikrizinė valdžia laimėjo 2010 metų spalį vykusius parlamento rinkimus. Skaudžiausią pralaimėjimą per rinkimus patyrė oligarchai, kurie valdžios siekė populistiniais šūkiais.
9. Ekspertų diskusijos: daugiau žalos nei naudos
Tarptautinės diskusijos ekonomikos temomis padarė daugiau žalos, nei atnešė naudos. Jos atskleidė ir moralinę bei intelektualinę krizes. Vos kuriai nors šaliai kildavo rimtesnių finansinių problemų, choras tarptautinių ekspertų imdavo lyginti šią krizę su kitomis. Tokios pseudodiskusijos netgi kenksmingos, nes ekspertai neretai perteikia iškreiptą vaizdą, nekreipdami dėmesio į realius faktus.
