- Lietuvoje politikai diskutuoja, kokią naudą atneš progresiniai mokesčiai. Ką jūs manote apie apmokestinimą priklausomai nuo žmogaus pajamų?
- Vertinu skeptiškai ir esu prieš progresinius mokesčius, tai yra labai bloga mintis. Progresiniai mokesčiai pirmiausia paliečia tokias sritis kaip švietimas, menas, verslumas ir beveik neatneša jokios finansinės naudos. Lietuvoje jau yra didelių bėdų su šešėline ekonomika ir vienintelis būdas su ja kovoti yra mažinti mokesčius, o progresiniai mokesčiai duos priešingą efektą.
Šią savaitę Danijos vyriausybė, kuri priklauso kairiajam sparnui, pristatė naują mokesčių reformą, kurios tikslas yra sumažinti progresinį apmokestinimą. Dažnai „skandinaviški sprendimai“ yra papildomas argumentas politiniuose debatuose, tačiau per pastaruosius 20 metų šiame regione palaipsniui buvo atsisakoma tokios mokesčių sistemos. Danijoje bet kuris ekonomistas pasakytų, kad progresiniai mokesčiai yra viena iš ilgalaikių problemų priežasčių. Švedijoje beveik atsisakyta progresinių mokesčių, o idėja, kad tokie mokesčiai yra skandinaviškas modelis yra teisinga kai kalbame apie 1980-uosius. Dabar mes matome, kad ši sistema nebuvo itin sėkminga.
- Kaip vertinate prabangos ir automobilių mokesčius?
- Dideli mokesčiai nėra geras dalykas, tačiau biudžetas turi būti subalansuotas, todėl kyla klausimas kodėl didinami mokesčiai – norint padidinti išlaidas ar subalansuoti biudžetą. Svarbu įvertinti ir tai, kas yra prabangos prekė ir ar tikrai jūs norite apmokestinti kilnojamąjį turtą. Jau dabar dalis prekių į Lietuvą įvežama iš trečiųjų šalių dėl mažesnių mokesčių, egzistuoja kontrabandos problema. Lietuvos ekonomika yra atvira, o šalies plotas – nedidelis, tad nuvykti iki sienos ilgai netrunka. Jei atsirastų didesni mokesčiai vienoms ar kitoms prekėms, tikėtina, kad biudžeto pajamos dėl to žymiai nepadidės.
Automobilių mokestis yra kitas dalykas, tačiau reikia įvertinti, kiek toks mokestis atneš žalos.
- Lietuvoje jau keleri metai vyksta diskusijos, kada pagaliau pavyks įsivesti eurą, o trečiadienį Europos centrinis bankas (ECB) paskelbė, kad tai gali dėl per didelės infliacijos neįvykti ir 2014 m. Kaip jūs vertinate euro įvedimo galimybes Lietuvoje?
- Aš sakyčiau, kad svarbu ne tik, jog Lietuva ar Latvija atitiktų reikalavimus, keliamus euro įvedimui, bet taip pat svarbu, kad euras būtų pasiruošęs Lietuvai ir Latvijai. Mes visi žinome, kas vyksta Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje. Europoje vyksta diskusijos tiek dėl monetarinės, tiek dėl fiskalinės politikos ir nors Lietuvoje yra nepopuliaru cituoti Lenkijos politikus, vis tiek tai pasakysiu: Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis yra pasakęs, kad Lenkija norėtų prisijungti prie euro, bet šiuo metu euras yra perstatomas namas, ir Lenkija norėtų į jį įsikelti, kai jis bus baigtas, o ne remonto metu. Manau, kad tai yra geras patarimas Lietuvai ir Latvijai – įsikelti tada, kai namas yra tam paruoštas. O dabar kalbėti apie datą, turint omenyje situaciją Europoje, yra nerealistiška.
Kalbant apie infliaciją Lietuvoje – kartą šalis jau neprisijungė prie euro dėl per žemos infliacijos kitose valstybėse narėse ir mes turime prisiminti, kad ir dabar šalis gali atsidurti panašioje situacijoje dėl krizės Pietų Europoje, jei Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Graikijoje būtų defliacija. Tai reikš, kad pagal kriterijus reikalingus prisijungti prie euro zonos, Lietuvoje infliacija turi būti ne didesnė nei trijose mažiausią infliaciją turinčiose euro zonos narėse, taigi hipotetiškai Lietuvoje irgi turėtų būti defliacija. Tai yra nesąmonė ir niekas nesiginčys, kad tai yra protingas kriterijus, bet dabar prisijungimo prie euro zonos taisyklės atsispindi labai prastą euro zonos padėtį. Aišku, dirbti ta linkme reikia ir visada sakiau, kad mažinti biudžeto deficitą yra geras sprendimas nepriklausomai nuo to, ar euras bus įvestas.
-Kaip Baltijos šalys atrodo Europos krizės kontekste?
- Anksčiau Baltijos šalys buvo problemos dalimi, dabar šis regionas atrodo kur kas geriau, situacija stabilizavosi, o Estija yra viena stipriausių euro zonos ekonomikų, jei ne pati stipriausia, kai kalbama apie viešuosius finansus. Net Latvija ir Lietuva, nors kol kas nepriklauso Skandinavijos šalių lygai, atrodo turinčios pakankamai sveikus viešuosius finansus.
Aišku, Baltijos regionui pastaruosius keletą metų sekėsi, nes jo kaimynų ekonomikos – Švedijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir Suomijos – augo. Dabar yra ženklų, kad Suomijos ir Švedijos ekonomikų augimas lėtėja, net ir Vokietijos ekonomikos augimas gali lėtėti, tačiau Rusijai ir Lenkijai kol kas sekasi pakankamai neblogai. Belieka pasidžiaugti, kad Lenkija ir Rusija gali imtis priemonių paskatinti savo ekonomiką dėl nepriklausomos monetarinės politikos ir Lietuvai pasisekė dėl kaimynų prekybos atžvilgiu, nes ji yra saugesnė ir gali perorientuoti savo eksportą iš Pietų Europos valstybių artimesniems kaimynams.
- Lietuva planuoja vieną didžiausių projektų per nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį – statysi naują atominę elektrinę. Ar komerciniams bankams būtų patrauklu dalyvauti jos statybose?
- Žinoma, tokie projektai truks kur kas ilgiau nei Europos skolų krizė. Iš finansavimo pusės, jei Lietuva norėtų tokiam projektui skolintis tarptautinėse rinkose, tai būtų pakankamai sudėtinga, ne dėl to, kad Lietuvos padėtis yra prasta, bet dėl to, kad Europos padėtis yra labai labai prasta. Mes matome, kad dabar tik tos šalys, kurių viešieji finansai yra gerai sutvarkyti, gali pritrauki investuotojų.
Danijoje dabar mes turime paradoksalią situacija, kai palūkanų normos praktiškai yra neigiamos dėl į šalį įplaukiančio kapitalo, nes Danija yra vertinama kaip saugus užutekis, ir palūkanų normos toliau mažėja. Galima sakyti, kad tai parodo situacijos Europoje rimtumą: dalis investuotojų mano, jog jei kas nors nutiktų eurui, geriau jis būtų Danijoje. Aišku, vadovaujantis tokia prielaida negalima daryti investicijų, tačiau yra akivaizdus investuotojų nenoras rizikuoti, todėl pinigai keliauja ne tik į Daniją, bet ir į Švediją ar Norvegiją. Aišku, tai parodo, kad Šiaurės regionas, taip pat ir Baltijos šalys, palyginti su likusia Europa, turi sveikesnę ekonomiką.
- Ar galėtų tokiam projektui skolinti komerciniai bankai?
- Manau, kad tai turėtų daryti tarptautiniai investuotojai, o jeigu tai būtų komerciniai bankai, aišku, tai būtų netradicinis skolinimo mechanizmas. Bet jei manęs to būtų klausiama 2010 m. pabaigoje, aš būčiau pasakęs, kad galimybės skolintis yra žymiai geresnės, nes buvo matyti ekonomikos atsigavimo požymių, tačiau Europos centriniam bankui (ECB) padidinus bazines palūkanų normas, atsigavimas buvo nužudytas.
-Kaip vertinate sprendimus dėl „Snoro“?
- „Snoras“ jau yra istorija, bet Lietuvos vyriausybė, centrinis bankas su šia bėda susitvarkė pakankamai gerai. Aišku, visada yra nuomonių, kad kai ką buvo galima daryti kitaip, tačiau reikia suprasti, kad tokiais atvejais nėra laiko laukti ir ilgai tobulinti sprendimus. Šis bankrotas padarė labai nedidelę žalą Lietuvos ekonomikai ir tarptautinių investuotojų požiūriui į Lietuvą.
Kai Europą yra apėmusi tokia krizė, tai atsiliepia ir Lietuvai, o bankai žlunga. Svarbiausia, kai tai nutinka, išvengti sisteminės krizės, kai problemos išplinta į kitus bankus ir grėsmė kyla finansiniam sektoriui. „Snoro“ bankrotas beveik nepaveikė kitų bankų. Kur kas geriau vertinu tai, kaip buvo išspręstos „Snoro“ problemos, nei Latvijoje įvykusį „Parex“ bankrotą, kuris turėjo katastrofinių pasekmių Latvijos viešiesiems finansams. Latvijos vyriausybė stangėsi kreditoriams ir indėlininkams atlyginti tokiu lygiu, kokiam jie neturėjo galimybių, o Lietuvoje buvo pasirinktas labai tikslus balansas – atlyginti tik indėlininkams ir niekam daugiau, būtent taip ir turi būti. Per pastaruosius metus bankrotų buvo ir Danijoje ir priimti sprendimai buvo labai panašūs į tai, kas padaryta Lietuvoje. Jei bankas nemokus – jis yra uždaromas, kreditoriai ir akcininkai prisiima nuostolius, o atlyginama tik smulkiesiems indėlininkams. Taip veikia laisvoji rinka.
-Lietuvoje šiais metais vyks rinkimai, kokios ekonomikos krypties turėtų laikytis nauja vyriausybė?
- Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų galima pamatyti ekonominės politikos nuoseklumą, dažnai sprendimus padiktuoja ekonominės aplinkybės. Manau, kad Lietuvoje prieš ekonominį sunkmetį buvusi vyriausybė neatsižvelgė į Lietuvos ekonomikos rizikas ir jų rimtai neįvertino, tačiau vėliau buvo imtasi priemonių ir, aišku, visada galima sakyti, kad kai ką buvo galima padaryti kitaip. Apskritai ekonominio sunkmečio metu yra sprendimų, kuriuos privalu padaryti – negali išleisti daugiau pinigų nei turi ir tokia korta teko Lietuvos vyriausybei. Kai Lietuvoje pasikeis valdžia, tikiuosi, kad ji nepakeis savo politikos iš esmės dėl ekonominio klimato šalyje ir tikrai nerekomenduočiau keisti ekonominės politikos, nes ši Vyriausybė ėmėsi reikalingų veiksmų.
-Euro zonos krizė jau trunka ilgiau nei metus. Kokios išeitys dabar yra galimos?
-Bet per Didžiojo aštuoneto, vadinamo grupe G-8, susitikimą buvo pabrėžiama, kad Graikija turi likti euro zonoje. Kodėl?
- Pastarasis G8 susitikimas buvo beveik komiškas, nes po susitikimo pranešimai buvo tokie, kad norima mažiau ir daugiau to paties dalyko bei visų dalyvavusių požiūriai turi būti atspindėti. Pavyzdžiui, F. Hollande’as teigė, kad reikia didinti valstybės išlaidas, vokiečiai norėjo mažinti, britai norėjo palengvinti pinigų politiką, iki tam tikro lygio to norėjo taip pat ir amerikiečiai. Tai parodė, kad G8 apskritai neturi jokio pranešimo, o politikai yra užėmę skirtingas pozicijas dėl to, kas turi būti padaryta. Tačiau aš manau, kad britų pozicija yra teisinga – premjeras Davidas Cameronas yra ne kartą sakęs, kad galimybė Europai judėti į priekį yra tolesnė finansinė konsolidacija ir mes negalime palaikyti F. Olando požiūrio ir didinti valstybės išlaidas, nes negalima išleisti daugiau nei turi. Tai yra faktas.
Aišku, Europa gali iš ekonomikos augimo gauti daugiau pinigų, tačiau tam augimui paskatinti kol kas turime viena instrumentą – monetarinę politiką. ECB nedelsdamas turi elgtis daug agresyviau. Yra pasklidus nuomonė, kad ECB spausdina pinigus ir tai yra netiesa – Europoje pinigų pasiūla ūgtelėjo tik 2,5 proc. Anksčiau ECB tikslas buvo, kad pinigų pasiūlos augimas būtų 4-5 proc., dabar kalbama tik apie pusę šios augimo ir tai reiškia, kad artėjama link defliacijos, tai reiškia, kad monetarinė politika yra per griežta ir Europoje nėra augimo.
Svarbu prisiminti, kad į šią krizę mes patekome ne dėl blogų pensijų mokėjimo taisyklių Graikijoje ar Prancūzijoje ir kvailų priėmimo ir atleidimo iš darbo taisyklių Ispanijoje ar Italijoje. Tai yra struktūrinės problemos, kurios Europoje buvo amžiais ir gali likti amžiams.
-Jūsų manymu, ECB turi mažinti bazines palūkanų normas?
- Žinoma, manau, kad jos turi būti agresyviai sumažintos iki 0 proc. ir investuotojus turi pasiekti žinia, kad pinigai bus spausdinami. Pirmasis pranešimas galėtų būti, kad ECB tikslas yra metinis 4-5 proc. pinigų pasiūlos augimas. Prisiminkime, kad 2005, 2006, 2007 m. pinigų pasiūlos augimas buvo didesnis nei 5 proc. ir niekas dėl to nesijaudino, dabar turime 2,5 proc. ir ECB skelbia, kad monetarinė politika yra pakankamai laisva. Tai paprasčiausiai yra netiesa.
2008 m. ECB padidino bazines palūkanų normas, likus keliems mėnesiams iki „Lehmans Brothers“ žlugimo ir dar kartą pernai balandį bei liepą. Tai buvo labai blogi sprendimai tuo metu, kurie tik paskatino Europos problemas. Kai tik ECB ar JAV centrinis bankas FED griežtina monetarinę politiką, Europos problemos vėl „užverda“. Taigi pamoka yra aiški: daugiau taip nedarykite.
-Svarstoma, kad naujojo Prancūzijos prezidento pozicija didinti valstybės išlaidas gali paskatinti ir kitas valstybes atsisakyti taupymo. Kokia jūsų nuomonė?
- Manau, kad valstybės išlaidų politikoje svarbiausia yra subalansuoti biudžetai. Šiuo metu vyksta diskusijos dėl lankstesnio euro, mažesnių reguliavimo mechanizmų ir valstybių išlaidų mažinimo – tai yra veiksmai, kurie Lietuvoje buvo daromi kelerius pastaruosius metus. Iš ilgalaikės perspektyvos tai yra ypatingai svarbu, o ECB turėtų ištiesti ranką, tačiau jie žudo Europos ekonomiką.
Aišku, kad niekas Europoje nebalsuos už valstybės išlaidų mažinimą, darbo santykių reformas, jei nėra jokio ekonomikos augimo. Tada pateksime į Graikijos situaciją, kai į parlamentą bus išrenkami naciai ir komunistai. Niekas nenori, kad šie procesai persimestų į kitas Europos šalis, tačiau man didžiausią nerimą kelia tai, kad ECB sprendimus priima labai lėtai. O sprendimas yra labai paprastas: valstybės mažina išlaidas, balansuoja biudžetus, t.y. imasi griežtinės fiskalinės politikos, o ECB atlaisvina monetarinę politiką ir spausdina pinigų, kad Europoje vyktų augimas. Tai vyksta Lenkijoje ar Švedijoje ir mes matome, kad jų ekonomikoms sekasi kur kas geriau.
-Kaip jūs vertinate naują ES fiskalinės drausmės sutartį?
- Aš esu skeptiškas dėl to, kad Vyriausybės negali išleisti daugiau pinigų nei jos jų turi. Aišku, jei šita sutartis užtikrins subalansuotas valstybių išlaidas ir valstybės skolos mažinimą, manau, kad tai yra puiku. Tačiau šitos krizės tai neišspręs. Galime pasirašyti ir kitą sutartį, kuri numato darbo santykių reformą Europoje, tačiau ir tai krizės neišspręs, nes jos priežastys yra ne idiotiškos darbo santykių taisyklės, o per griežta monetarinė politika. Deja, dėmesys yra kreipiamas ne į svarbiausias priemones.
-Kas nutiks, jei Graikija išeis iš euro zonos?
- Manau, kad dabar Graikija yra kur kas mažiau svarbi, nei ji vaizduojama. Šiuo atveju nėra pasirinkimo tarp geros ir blogos išeities, yra tik bloga išeitis, kai šalies laukia devalvacija ir valiutos problemos ar dešimtmečiai be jokio augimo, socialiniai neramumai ir politinis nestabilumas. Tai yra išeitys iš kurių rinksis Graikija, o kol ECB nieko nedaro, Graikijai galimybė išeiti iš euro zonos yra vis labiau patrauklesnė, tačiau tai nereiškia, kad kitos valstybės turėtų atsisakyti euro. Manau, jau dabar finansų rinkose atsispindi Graikijos pasitraukimo iš euro zonos rizika. Pavyzdžiui, kai 2001 -2002 metais Argentinoje susiklostė panaši situacija ir šalis bankrutavo, jos obligacijos sudarė didelę dalį besivystančių rinkų vertybinių popierių ir daug kas prognozavo, jog šis procesas gali persimesti į kitas šalis, tačiau neigiamas poveikis buvo kur kas mažesnis. Tačiau per Azijos finansų krizę 1997 m., kai bankrutavo Tailandas, po 4-5 dienų bėdos persimetė į Filipinus ir kitas kaimynines valstybes.
Išvada tokia, kad labai daug kas priklauso nuo susiklosčiusios situacijos kitose valstybėse. Jei Graikija pasitrauks iš euro zonos, ECB turėtų būti pasiruošusi praktiškai su sraigtasparniais gabenti pinigus į Europą, kad problemos neišplistų į kitas šalis. Tačiau bėda yra ta, kad finansų rinkos nežino, ką ECB toliau darys.
