Daugiau pirkti, ypač nebūtiniausių prekių, arba pirkti už skolintus pinigus žmonės pradės tik tada, kai bus ramesni dėl ateities. Kitaip tariant, kai krizė bus pasibaigusi ir galvoje, ir kišenėse.
„Daug kas priklauso nuo žmonių lūkesčių“, – pripažįsta Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Marius Busilas.
Bent jau kol kas Statistikos departamento skaičiuojamas vartotojų pasitikėjimo indeksas neprimena krizės pabaigos. Didesnė dalis gyventojų apklausoje nurodo nesitikintys savo namų ūkio finansinės padėties ir šalies ekonomikos būklės pagerėjimo per artimiausius 12 mėnesių, vis dar laukiama bedarbių skaičiaus augimo ir nesitikima artimiausiu metu bent kiek sutaupyti pinigų.
Lapkričio mėnesį vartotojų pasitikėjimo indeksas buvo minus 26 (tiek daugiau buvo neigiamai nusiteikusių žmonių nei teigiamai). Panašiai žmonės buvo nusiteikę 2001-ųjų pabaigoje bei 2002-ųjų pradžioje. Nors tada ūkis augo kur kas sparčiau nei dabar (2001 ir 2002 metais bendrasis vidaus produktas augo po beveik 7 proc.), o nedarbas buvo mažesnis nei dabar (apie 200 tūkstančių), gyventojų ūpas kilo labai vangiai.
Tad dabar, kai simbolinis BVP augimas reiškia tik formalią recesijos pabaigą, neverta tikėtis, kad pirkėjai skubės atverti pinigines. Juolab kad atlyginimų didėjimas irgi tik simbolinis.
Tiesa, kaip rodo netolima praeitis, gyventojų lūkesčiai priklauso ne tik nuo skaičių algalapyje. Pavyzdžiui, didžiausias vieno mėnesio lūkesčių šuolis per visą indekso skaičiavimo istoriją buvo 2003 metų sausį. Tada vartotojų pasitikėjimo indeksas šoktelėjo 9 punktais, iki minus 6.
Per tą mėnesį nei algos smarkiai didėjo, nei šalies ūkis stebuklingai šovė į viršų. Niekur neišnyko ir bedarbiai. Užtat 2002 metų gruodį Lietuva buvo oficialiai pakviesta stoti į Europos Sąjungą. Jau 2003 metų vasarį indeksas kiek smuktelėjo, o iki buvusio lygio sugrįžo tik po pusantrų metų – kai Lietuva jau buvo ES narė.
Baigėsi ar nesibaigė?
Tokio lygio žinia, kaip baigtos derybos dėl narystės ES ir gautas leidimas įstoti į elitinį klubą, – labai stiprus emocinis užtaisas, galintis visiškai pakeisti žmonių lūkesčius. Tačiau artimiausiu metu nematyti jokių priežasčių bent panašaus stiprumo užtaisui susiformuoti. Net jeigu Lietuva šiais metais laimėtų „Euroviziją“ ir Europos krepšinio čempionatą, tai vartotojų finansiniams lūkesčiams padarytų panašią įtaką, kaip tankui – petarda.
Teigiamų naujienų vis dar trūksta. Tiesa, iš valdžios lūpų vis dažniau skamba žodžiai, kad blogiausia – jau praeityje, o šalis jau pradeda stotis ant kojų.
Tačiau, Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros docento dr. Visvaldo Legkausko teigimu, žmonėms tai panašu į nevykusius bandymus formuoti teigiamus lūkesčius, nes po politikų žodžių gyventojai nepajunta teigiamų pokyčių. Todėl kuo toliau, tuo labiau mažėja pasitikėjimas valdžia, analitikais.
Greta politikų skelbiamų teigiamų naujienų žmones pasiekia informacija, kuri jeigu ir nenumuša ūpo, tai tikrai jo ir nepakelia. Pavyzdžiui, jeigu Seimas nesutinka nuo 2011 metų sugrąžinti pensijas į prieš krizę buvusį lygį, dalis gyventojų tai suvokia kaip žinią, kad sunkmetis dar nesibaigė. Natūralu: jeigu iš pradžių valdžia aiškino, kad pensijos mažinamos dėl krizės, tai krizė pasibaigs tada, kai pensijos grįš į buvusį lygį. Vadinasi, daliai žmonių krizė baigsis ne anksčiau nei kitų metų pradžioje. Jiems BVP didėjimas ar pradėjęs mažėti nedarbo lygis – nė motais.
„Žmogui krizė baigsis tada, kai jis pats asmeniškai tai pajus“, – teigia V. Legkauskas.
Finansų ministerija 2011 metais laukia maždaug 2 proc. didesnio vidutinio darbo užmokesčio. Tad ir gyventojų išlaidos gali šiek tiek padidėti. Lietuvos bankas lapkričio mėnesį prognozavo, kad privataus vartojimo išlaidos augs 1,9 proc. – lėčiau nei visas šalies ūkis. Taigi galima kalbėti apie šiokį tokį augimą, bet jokiu būdu ne apie šuolį, kokie būdavo fiksuojami 2005 ar 2006 metais (tada mažmeninės prekybos įmonių apyvarta augo po 14–15 proc. per metus).
Be to, net ir gavęs daugiau pinigų ne kiekvienas žmogus puls juos leisti. „Kuo žmogus jaučiasi nesaugesnis, tuo labiau jis linkęs kaupti pinigus“, – aiškina V. Legkauskas. Tai buvo akivaizdu per sunkmetį, kai vartojimo išlaidos traukėsi, o santaupos bankuose didėjo.
Situaciją vertins blaiviau
Psichologo V. Legkausko manymu, šio sunkmečio pamoka bus tokia, kad gyventojai pradės realiau vertinti savo padėtį. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto bumo metu visi padėtį suvokė taip, kaip ją piešė žiniasklaida, analitikai. Patikėję, kad augimas tęsis amžinai, žmonės drąsiai skolinosi ir pirko.
Brangstant nekilnojamajam turtui bei vertybiniams popieriams, gyventojams atrodė, kad jie tampa vis turtingesni. Beje, gyventojų lūkesčiai aukščiausią tašką buvo pasiekę 2007 metų kovą (plius 9), o nuo tų pačių metų liepos pradėjo mažėti ir krito iki pat gruodžio. Panašiu metu piką buvo pasiekusi ir būsto rinka. 2007 metų trečiąjį ketvirtį gerokai sumažėjo būsto sandorių skaičius, o ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo naujos statybos butų kainos.
Ekonomika augo dar pakankamai sparčiai, didėjo ir atlyginimai, nedarbas buvo žemas, tačiau gyventojų nuotaikos blogėjo. Prie to prisidėjo ne tik situacija būsto rinkoje, bet ir infliacija. 2008-ųjų birželį ji pasiekė 12,5 procento. Tuo metu lūkesčių indeksas su trumpomis pertraukomis garmėjo žemyn.
Vėl pradėjęs brangti nekilnojamasis turtas galėtų pakelti dalies gyventojų nuotaiką. Ypač tų, kurių būsto paskola yra didesnė už įkeisto būsto vertę. Bet tai nereiškia, kad šie žmonės puls vartoti.
„Tie, kurie nudegė, tai yra tie, kurie buvo linkę skolintis, – tikrai dar negreitai ims vartoti už skolintus pinigus. Atsigavimu pirmieji patikės tie, kurie skolinosi anksčiau ir nenudegė, bei tie, kurie nesiskolino“, – teigia V. Legkauskas.
Jo manymu, praeis 4–5 metai, kol krizės pėdsakai pranyks. Tuo metu jau bus užaugusi nauja karta, kuri bumo metu buvo dar per jauna skolintis.
Tai, kad vartojimo atsigavimas užtruks, galbūt ir liūdina prekybininkus bei į vidaus rinką besiorientuojančius gamintojus. Kita vertus, pradėję blaiviau vertinti padėtį gyventojai geriau apsisaugos nuo burbulų pūtimosi ateityje.
Pavasaris – ne tik gamtoje
Vis dėlto prekybininkų atstovas M. Busilas tikisi, kad padėtis pradės gerėti pavasarį: „Mes to norime ir tikimės.“ Priežastys, kodėl taip turėtų atsitikti, esančios dvi: baigsis šildymo sezonas, o žmonės galbūt jau bus pavargę nuo krizės ir diržų veržimosi.
Tačiau net jei mažmeninė prekyba pradėtų augti, M. Busilas nedrįstų to vadinti atsigavimu, o apie 2007 metais buvusias apyvartas prekybininkai nedrįsta nė pasvajoti: „Dar tikrai anksti prognozuoti, kada galėtume pasiekti ikikritinį lygį.“ 2010 metų spalio mažmeninės prekybos apyvarta, palyginti su 2009-ųjų spaliu, jau buvo 5,9 proc. didesnė. Tačiau ji dar neprilygo 2005 metų spalio apyvartai, ką jau kalbėti apie 2007 metų spalį, kai apyvarta buvo 40 proc. didesnė.
Prekybininkams šįkart ne itin palankus ir kalendorius: Kalėdos sutapo su savaitgaliu. Paprastai kuo daugiau poilsio dienų, tuo daugiau žmonių užsuka į parduotuves.
Mažmeninės prekybos bendrovės „Palink“ generalinis direktorius Macelas Harasztis taip pat atsargiai žvelgia į 2011-uosius: „2010-ieji vis dar buvo krizės metai, tačiau mes tikimės, kad 2011-aisiais situacija stabilizuosis. Nelaukiame reikšmingo makroekonominės situacijos pagerėjimo, tačiau gyventojų perkamoji galia turėtų šiek tiek padidėti.“
Tiesa, kad ir kokie ramūs metai būtų prekybininkams, bent viena prošvaistė bus: tai Europos krepšinio čempionatas. Vartojimas bent trumpam pakils dėl atvykusių sporto aistruolių. Čempionato metu turėtų užsidirbti ir viešbučiai, prieš Kalėdas gavę dovaną – lengvatinį PVM tarifą.
Girdi tik blogas naujienas
Nors gyventojų nuotaikos – ne pačios geriausios, palyginti su 2009 metų pradžia, dabar Lietuva atrodytų kaip optimistų kraštas.
2009 metų sausį vartotojų pasitikėjimo indeksas buvo žemiausias nuo 2001 metų gegužės, kai buvo pradėtas skaičiuoti – minus 56. Tada vos 5 proc. gyventojų tikėjosi savo šeimos finansinės padėties pagerėjimo per artimiausius 12 mėnesių, 63 proc. laukė pablogėjimo. Dar prasčiau žmonės vertino valstybės padėtį. Tik 3 proc. tikėjosi, kad ji gerės, 80 proc. laukė blogėjimo.
2008 metų gruodį užfiksuotas didžiausias mėnesinis indekso smukimas. Ką tik iškepta valdančioji koalicija tą mėnesį staigiai keitė mokesčių įstatymus, o premjeras Andrius Kubilius vis kartojo apie būtinybę veržtis diržus.
Akivaizdu, kad valdžios kalbos veikia žmonių lūkesčius. Bet atrodo, kad žmonės linkę girdėti tik blogas naujienas, o kai politikai skelbia geras žinias, žmonėms ūpas nė kiek nepakyla. Tai neretai suvokiama kaip apgavystė arba dar vienas neįgyvendinamas pažadas.
Pavyzdžiui, 2009 metų viduryje vartotojų pasitikėjimo indeksas jau buvo pradėjęs lipti iš duobės, tačiau per spalio mėnesį krito septyniais punktais. Būtent spalį prasidėjo svarstymai dėl pensijų ir kitų išmokų mažinimo. Beje, sausį, kai pensijos realiai sumažėjo, gyventojų lūkesčiai jau gerėjo. Tuo tarpu 2010 metų rudenį, kai prasidėjo svarstymai dėl minimalios algos didinimo, gyventojų lūkesčiai nė kiek nepasikeitė.
Taisyklė – gana aiški: jeigu nepavyksta pataisyti nuotaikos, gali bent jau pasistengti jos nesugadinti. 2011-aisiais nebus itin daug progų numušti ūpo gyventojams, bet labai pasistengę politikai gali jų surasti. Jeigu biudžeto pajamos atsiliks nuo plano, gali būti mažinamos išlaidos. Tai nekokia naujiena.
Nuotaikas gadins ir svarstymai dėl 2012 metų biudžeto, tiksliau, dėl deficito mažinimo. Ar vėl nebus ištraukta mokesčių didinimo idėja? Be to, prasidės diskusijos dėl „Sodros“ reformos ir pensinio amžiaus vėlinimo – tai labai jautri sritis.
Tiesa, bus ir teigiamų naujienų. Nuo 2012 metų turėtų būti padidintos pensijos, kurios buvo mažinamos dėl krizės. Taigi nebeliks jokių priežasčių sakyti, kad krizė dar nesibaigė.
