Jautiena ir vištiena – lietuviška, kiauliena – ne
Kaip DELFI sakė Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos tarybos pirmininkas Egidijus Mackevičius, paklaustas, ar būtų įmanoma vartotojui pateikti tikslią informaciją apie mėsos produkto kilmę, problema yra ta, kad žaliava – tik sudėtinė produkto dalis. „Praktiškai nurodyti kiekvienos žaliavos kilmės šalį būtų labai sudėtinga, nes mėsa gali būti iš vienos šalies, prieskoniai – iš kitos ir pan. Pačioje Europos Sąjungoje (ES) buvo visokių svarstymų dėl žymėjimo, tačiau liko įpareigojimas nurodyti vietą, kurioje visos tos žaliavos surenkamos į vieną produktą“, - aiškino pašnekovas.
Anot jo, žaliavos atsekamumas įmanomas tik per importo pjūvį. Pavyzdžiui, didžioji dalis jautienos yra lietuviška. Šios mėsos importuojami tik minimalūs kiekiai. Paukštienos didesnė dalis – taip pat lietuviška. Turint omeny, kad paukštienos kainos Lietuvoje žemiausios ES, nieko keista.
„Su kiauliena yra kitaip. Lietuvoje auginama per 900 tūkst. kiaulių, iš jų apie 300-500 tūkst. (priklausomai nuo metų) gyvų kiaulių eksportuojama į Rusiją. Taigi mums lieka daugiausiai apie 600 tūkst., o trūksta dar milijono, kad Lietuvos gyventojai būtų aprūpinti mėsos produktais. Mes norėtume, kad kuo daugiau kiaulių augintų patys lietuviai, bet Lietuvoje sudėtingi gamtosauginiai reikalavimai. Dėl to kiaulienos kaina Lietuvoje tikrai ne mažiausia ES, netgi viena iš didesnių. Senosioms ES šalims, kurios turi įdiegusios infrastruktūrą, daug lengviau patiekti kiaulieną.
Dažniausiai kiauliena įvežama iš Lenkijos, Belgijos, Olandijos. Anksčiau į šį sąrašą patekdavo Vokietija, kol nebuvo paskleista neteisinga informacija, kad į Lietuvą patenka nesaugi mėsa (Vokietijoje kilo skandalas paaiškėjus, kad kiaulės buvo šertos pašarais, kuriuose nustatyti itin dideli kiekiai labai nuodingo dioksino – DELFI). Noriu patikinti, kad legaliam mėsos perdirbėjui neįmanoma įsivežti į šalį nepatikrintos kiaulienos. Mėsos partija turi turėti dokumentą iš Vokietijos, patvirtinantį, kad nebuvo naudoti užteršti pašarai“, - tikino E. Mackevičius.
Anot jo, nesaugi vokiška kiauliena į Lietuvą galėtų patekti nebent per Lenkiją, kurios mėsa užversti mūsų turgūs.
VMVT duomenimis, 2010 m. kiaulieną į Lietuvą vežė 60 įmonių, iš jų 40 buvo mėsą perdirbančios įmonės, kurios įvežė 94 proc. viso kiaulienos kiekio. 29 proc. kiaulienos įvežta iš Vokietijos, 25 proc. – iš Lenkijos, 17 proc. – Belgijos, 13 proc. – Danijos, 10 proc. – Olandijos ir 6 proc. – iš kitų šalių. Šalies prekyvietėse parduodama apie 83 proc. lietuviškos kilmės ir apie 17 proc. įvežtos iš ES šalių kiaulienos. Nuo viso įvežto kiaulienos kiekio tik 2 proc. parduodami turguje.
2009 m. į Lietuvą buvo įvežtos 43 255 kiaulės, o išvežta 506 930 kiaulių. Daugiausiai kiaulių buvo įvežta iš Lenkijos – 79 proc. viso įvežtų kiaulių skaičiaus.
Atsivežtas gyvas gyvulys paskerstas tampa lietuvišku
Kaip DELFI aiškino VMVT Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė bei valstybinė maisto produktų inspektorė Viktorija Septilkienė, atvežto gyvo gyvulio kilmės šalimi laikoma ta šalis, kurioje jis buvo užaugintas, tačiau šį gyvulį paskerdus Lietuvoje gaunamo produkto – šviežios mėsos (skerdenos ir subproduktų) – kilmės šalimi jau laikoma Lietuva. Gyvo gyvulio kilmės šalį nebūtina nurodyti.
Specifiniai ženklinimo reikalavimai dėl galimos galvijų spongiforminės encefalopatijos (kempinligės) rizikos taikomi tik šviežios jautienos ir veršienos ženklinimui: privalu nurodyti ne tik šalį, kurioje galvijas paskerstas, bet ir šalį, kurioje jis buvo užaugintas.
„Atkreipiame dėmesį, kad nedraudžiama ženklinime nurodyti šalį, kurioje kiaulės, avys ar paukščiai buvo užauginti, t. y. taikyti analogiškus jautienos ženklinimo reikalavimams kriterijus. Tai būtų papildomas, savanoriškas mėsos ženklinimas tam, kad vartotojas gautų išsamesnę informaciją apie perkamo produkto kilmę“, - teigė specialistė.
Kad mėsa taptų lietuviška, užtenka pridėti prieskonių
Iš kitų ES šalių atvežtą šviežią mėsą (skerdieną ir subproduktus) perdirbus į mėsos gaminius ar pusgaminius (pavyzdžiui, šašlykus ar šviežias dešreles), kilmės šalimi laikoma ta šalis, kurioje minėti gaminiai buvo pagaminti.
„Tarkime, Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėje virtų dešrų gamybai pagal receptūras naudojama ne vienos kilmės ir skirtingų rūšių gyvūnų mėsa (pavyzdžiui, vokiška jautiena (20 proc.), lenkiška kiauliena (40 proc.), olandiška vištiena (10 proc.)). Remiantis teisės aktų reikalavimais, dešros ženklinimo etiketėje reikia įvardinti mėsos rūšis, pagal jų kiekį mažėjančia tvarka, toliau, vadovaujantis tuo pačiu eiliškumo principu, turi būti nurodytos kitos panaudotos žaliavos. Tačiau kiekvienos mėsos rūšies kilmės nurodyti nėra privaloma“, - aiškino V. Septilkienė.
Kalbant apie atvežtą šviežią mėsą (skerdenas ir subproduktus), jų kilmės šalimi negali būti nurodoma Lietuva, išskyrus tuos atvejus, kai mėsa buvo sūdoma, rūkoma, verdama, vytinama ar kitaip apdorojama. t. y. jei buvo iš esmės pakeistos šviežios mėsos savybės.
„Pirkdamas mėsos gaminius, vartotojas turėtų ypač atidžiai perskaityti ženklinimo etiketes, atkreipti dėmesį į mėsos gaminio rūšį, sudėtį, juslines savybes, laikymo sąlygas, laikymo temperatūrą, tinkamumo vartoti terminą, įvertinti, ar gaminio sudėties ženklinime išvardinti komponentai atitinka jo pageidavimus, ar priimtinas atskirų komponentų skonis. Vien produktų kaina, jų įpakavimas ar viliojantys užrašai ant pakuočių neturėtų būti pagrindiniais pasirinkimo kriterijais“, - patarė specialistė.
Pasak VMVT Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausiosios veterinarijos gydytojos Irenos Pečiulienės, pagal šiuo metu galiojančius ES teisės aktus VMVT vykdo Lietuvos kenksmingų medžiagų liekanų, tokių kaip antibakterinės medžiagos, hormoniniai ir antihelmintiniai preparatai, teršalai (organiniai chloro pesticidai, PCB), sunkieji metalai, mikotoksinai, radionuklidai stebėseną gyvūnuose, piene, kiaušiniuose ir meduje. 2010 m. ištirtas 3441 mėginys, iš jų tarša nustatyta tik 9 mėginiuose. Rezultatai atitinka ir ankstesnių metų stebėsenos tendencijas.
Kiekvienoje ES šalyje atliekami nepriklausomi auditai, tam, kad būtų įvertinta, ar šalys narės tinkamai pasirenka kenksmingų medžiagų stebėsenos kriterijus ir tiriamų mėginių kiekius, ar tinkamai taiko kontrolės priemones. Lietuvoje paskutinį kartą toks Europos Komisijos auditas vyko 2009 m. Jo išvadose teigiama, kad Lietuvoje kenksmingų medžiagų liekanų stebėsenos programa vykdoma tinkamai.
