Kaip jau minėjome, kainomis ir skaičiais lengva manipuliuoti, beje, tai nuolatos ir daroma. Tačiau Vakaruose stiprios nevyriausybinės vartotojų organizacijos nuolat atlieka nepriklausomus tyrimus, demaskuoja mitus, šviečia piliečius ir visais įmanomais būdais sklaido miglas jų galvose.
Tiesa, ir estai buvo paraginti aktyviai pranešinėti apie kur nors pastebėtas augančias kainas, be to, tai turėjo prasmę: nors itin didelių pokyčių nebuvo, vis dėlto tokia kontrolė neleido, sakykim, padidėjus kainoms kokiam nors politikui išdidžiai pareikšti, kad kainų vidurkis pakilo vos keliomis dešimtosiomis procento, kas būtų ir tiesa, ir melas, nes tie vidurkiai – labai klastingas reikalas. Juk kiekvienas žino klasikinį pavyzdį apie valytojos ir bendrovės direktoriaus atlyginimų vidurkį, aiškiai parodantį, kad jie abu uždirba, sakykim, vidutiniškai po 5 tūkst. litų per mėnesį (priklausomai nuo direktoriaus atlyginimo, nes valytoja, suprantama, gauna minimalią algą).
Ką sako prekės?
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija kartu su kitomis šalimis projekto dalyvėmis yra atlikusi tyrimą „Produktų kainų Lietuvoje ir ES šalyse narėse lyginimas“, beje, ne mistinių statistinių vidurkių, o kelių konkrečių prekių, lyginant jų kainą su atlyginimu. Atrodytų, viskas paprasta, tačiau tyrimo rezultatai, nors ir numanomi (kiekvienas žino, kad kainos Lietuvoje neatitinka atlyginimų), vis tiek yra labai įdomūs.
Beje, vykdant projektą buvo galvojama, kaip tinkamai palyginti tyrimo metu gautas kainas. Buvo svarstomi įvairūs lyginimo indikatoriai: šalies vidutinis atlyginimas, minimalus atlyginimas, vidutinė pensija, vartojimo krepšelio išlaidos, vadinamasis mėsainio indeksas, kai lyginamos šio visame pasaulyje paplitusio produkto kainos įvairiose šalyse.
Vis dėlto buvo pasirinktas visą darbo dieną dirbančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis. Duomenys buvo gauti iš Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos „Eurostat“ surinktos medžiagos.
Buvo analizuojamos kelių konkrečių prekių kainos: HP rašalinių spausdintuvų patentuotų ir nepatentuotų kasečių kainos, absoliučios patentuoto ir nepatentuoto (generinio) paracetamolio kainos ir vidutinės benzino kainos dešimtyje ES šalių (Italijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje).
Lietuvoje brangiau nei Danijoje
Lyginant dešimties šalių absoliučias vidutines HP rašalinių spausdintuvų patentuotų kasečių kainas paaiškėjo, kad tokių kasečių kainos Lietuvoje buvo artimos lygintų šalių vidurkiui, nes Čekijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje jos buvo mažesnės, o Italijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje ir Danijoje – aukštesnės. Nefirminių kasečių kainos mūsų šalyje buvo žemiausios.
Perskaičiavus kainas ir atlyginimus tapo aišku, kad santykinės kasečių kainos Lietuvoje yra aukščiausios. Pavyzdžiui, mūsų šalyje santykinės patentuotų kasečių kainos daugiau nei septynis kartus viršija Danijos ir Vokietijos kainas. Kaimyninėje Lenkijoje jos yra mažesnės nei Lietuvoje daugiau kaip 1,5 karto. Santykinės nepatentuotų kasečių kainos Lietuvoje ir kitose šalyse taip pat yra panašių proporcijų mūsų nenaudai.
Absoliučių patentuoto ir nepatentuoto (generinio) paracetamolio kainų pasiskirstymas yra panašaus pobūdžio kaip ir kasečių atveju. Patentuoto paracetamolio kainų vidurkio lygis Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, yra vidutinis, o nepatentuoto – žemiausias.
Visgi žvelgiant į lyginamųjų kainų reikšmes tenka konstatuoti, kad Lietuvos kainos – visiškai nepalankios vartotojams. Patentuoto paracetamolio lyginamoji kaina mūsų šalyje yra aštuonis kartus didesnė nei Prancūzijoje. Nepatentuoto paracetamolio lyginamosios kainos lenkia Lietuvos kainas tik trijose šalyse – Slovėnijoje, Italijoje ir Lenkijoje.
Brangiausias ir benzinas
Kalbant apie absoliučias vidutines benzino kainas tyrimo laikotarpiu dera pasakyti, kad Lietuvoje jos buvo mažiausios. Tačiau atlikus lyginamuosius perskaičiavimus paaiškėjo, kad benzino kainų lygis Lietuvos vartotojams nebuvo toks parankus. Mūsų šalyje santykinės benzino kainos buvo aukščiausios. Jos viršijo mažiausią kainų santykinį lygį, pavyzdžiui, Danijoje, beveik septynis kartus.
Taigi atlikusi tyrimą Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija padarė išvadą, kad nereguliuojamų rinkų produktų kainos Lietuvoje, palyginti su kitų ES šalių narių kainomis, atsižvelgiant į visos darbo dienos vidutinį uždarbį, yra gerokai didesnės, kai kurios iš jų – didesnės net keletą kartų.
Ne vartotojų reikalas?
Beje, tyrėjai taip pat konstatavo, kad Lietuvos vartotojams stinga objektyvios informacijos apie prekių kainas ir šios srities žinių, kad mūsų šalyje yra ignoruojamas vartotojų interesų gynimas, kaip atsvara verslo grupių ir kitų grupių interesams, rengiant teisės aktus, valstybines programas ir strategijas, kuriomis nustatomos įvairios rinkos plėtros ir kitos sąlygos, lemiančios vartotojams tiekiamų produktų ir teikiamų paslaugų kainas, kokybę, prieinamumą, galimybę pasirinkti vadovaujantis patikima informacija bei kitus esminius dalykus. Tyrimo išvadose minimas ir toks terminas kaip „darnus vartojimas“. Beje, jo pas mus neišgirsi, kaip ir kalbų apie kainų ir atlyginimų darną.
Seniai kartojamas posakis, kad pas mus kainos – europietiškos, o algos – lietuviškos, dabar, keičiantis tarptautinėms rinkoms, įgauna vis daugiau dramatizmo.
.