Tikėtina, kad mažos palūkanos dar kurį laiką bus išlaikytos, nes panašu, kad ekonominiai ir finansiniai įvykiai pasaulyje dar nesiklosto taip, kaip daugeliui norėtųsi. Tvarkydami savo asmeninius finansus, kaip nors patys sumažinti ar padidinti palūkanų normų negalime. Belieka tik išmintingai pasinaudoti galimybėmis ir vengti nuostolių ar grėsmių.
Palūkanos – tai atpildas už laukimą
Galima sakyti, kad palūkanos – tai laikas, skaičiuojamas pinigais. Jei turime pinigų ir galime juos paskolinti tam tikram laikui, gauname palūkanų. Jei pinigų reikia, o jų neturime ir negalime laukti (pavyzdžiui, kol susitaupysime), skolinamės ir mokame palūkanas. Vadinasi, mažos palūkanos gerai tiems, kas nori pasiskolinti arba jau yra pasiskolinę, ir nelabai gerai tiems, kas turi pinigų, kuriuos galėtų ar norėtų paskolinti.
Nuo 2008 metų pabaigos iki 2009 metų pabaigos buvo palankus laikas tiems, kas turėjo santaupų. Tuo tarpu tie, kas buvo pasiskolinę, jei paskolos palūkanų norma buvo kintama, 2008 metų pabaigoje turėjo mokėti smarkiai didesnes įmokas. Vėliau, nuo 2009 m. vidurio, turintieji paskolų jau lengviau galėjo atsipūsti. Na, o dabar turintiems santaupų tenka susitaikyti su tuo, kad, net ir priskaičiavus gautas palūkanas, jų santaupų perkamoji galia mažėja. Nemaža dalis tų, kas turi būsto paskolą, šiandien moka palūkanas, kurių norma mažesnė negu infliacijos lygis.
Mažėjant palūkanoms santaupų nemažėja
Indėlių palūkanos per paskutinius aštuonerius metus aukščiausią tašką pasiekė 2009 metų sausį – vidutinė naujų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo 8 procentai. Šiuo metu indėlininkai gauna maždaug keturis kartus mažesnes palūkanas. Vadinasi, jei ketiname padėti terminuotąjį indėlį metams, o kainos per metus padidėtų tik tiek, kiek šiuo metu prognozuojama (apie 2,5 proc.), santaupų perkamąją galią jau būtų sudėtinga išsaugoti. Naujausiais Lietuvos banko duomenimis, kovo mėnesį naujai priimtų terminuotųjų indėlių, kurių terminas nuo 6 iki 12 mėn., vidutinė palūkanų norma buvo 2,17 procento.
Nepaisant to, gyventojų indėlių finansų institucijose (įvertinus su „Snoro“ griūtimi susijusius statistinius pokyčius) nemažėja. Populiariausi terminuotieji indėliai – tie, kurių trukmė iki metų. Tokių indėlių gyventojai finansų institucijose yra sukaupę beveik 13 mlrd. litų. Jei pagrindine priežastimi ar motyvu taupyti būtų tik palūkanos, tuomet laikyti savo santaupas terminuotųjų indėlių sąskaitose būtų nenaudinga. Tačiau yra ir kitų priežasčių. Viena vertus, ateitis vis dar miglota, situacija darbo rinkoje įtempta, todėl turėti šiek tiek santaupų juodai dienai tikrai nepakenks. Kita vertus, kitokios taupymo priemonės (investicijos į vertybinius popierius, kitą turtą) ne visiems priimtinos.
Tarkime, investuoti į vertybinių popierių rinkas šiandien drąsiau gali tik tie, kurie yra pasiruošę laukti tiek, kiek reikės, kad galėtų pelningai parduoti savo investicijas Gali atsitikti ir taip, kad palankaus momento laukti teks gana ilgai. Investicijos į nekilnojamąjį turtą arba dar nežavi (dar neužmirštos staigiai ir smarkiai kritusios nekilnojamojo turto kainos), arba turimos santaupos dar per mažos, kad būtų galima įsigyti patrauklių nekilnojamojo turto objektų. Taigi lieka tik laikyti pinigus. Kam atrodo, kad saugiau laikyti namie, laiko juos ten, kiti – finansų institucijose. Todėl, kad pasitiki, ir todėl, kad taip jau įprato.
Naujų paskolų išduodama mažiau negu grąžinama senų
Vartojimo reikmėms gyventojai noriau skolinasi litais. Nuo aukščiausio taško – 17 proc. – palūkanos dabar yra sumažėjusios iki 13 procentų. Tačiau naujų vartojimo kreditų taip pat imama gerokai mažiau, negu yra sugrąžinama senų. Vadinasi, skolinantis taip pat svarbi ne tik palūkanų norma. Vieni stengiasi išsiversti paskolų šiuo vis dar gana sudėtingu laikotarpiu, neleidžiančiu nusiraminti dėl ateities. Kiti negali skolintis dėl to, kad gauna per mažas pajamas ir negalėtų sumokėti tegul ir mažų palūkanų.
Gyvenimas sudėtingesnis negu ekonomikos vadovėlis
Ekonomikos vadovėliuose rasime tokią taisyklę: kai palūkanos mažesnės negu infliacija, skolintis ekonomiškai naudinga, nes tuomet grąžinti turime mažiau negu pasiskolinome. Pavyzdžiui, pasiskolinus 1 000 litų, jei metų palūkanos už paskolą būtų 2 proc., po metų turėtume grąžinti 1 020 litų. Tačiau, jei bendras kainų lygis per tą patį laiką padidės 3 proc., vadinasi, metų pradžioje turėtas 1 000 litų metų pabaigoje jau būtų vertas 1 030 litų. Taigi, jei pasiskolinome 1 000 litų ir nusipirkome ką nors, kas per metus pabrango daugiau negu 2 proc. (palūkanos už paskolą), iš tikrųjų gavome daugiau negu sumokėjome.
Beveik būtų galima bandyti pritaikyti šią taisyklę šiais laikais. Mūsų šalyje būsto paskolų eurais palūkanos pernai buvo 3,5 – 3,9 proc., o vidutinė metinė infliacija 4,1 procento. Tačiau gyventojų paskolų portfelis nepadidėjo. Gyventojai neskuba pasinaudoti vadovėliuose aprašyta galimybe pelningai pasiskolinti. Vis dar tvyrantis netikrumas dėl ateities neskatina žmonių prisiimti naujų ilgalaikių įsipareigojimų. Be to, savo kailiu išgyvenome situaciją, kai, paskolų palūkanoms pradėjus didėti, asmeninės šeimų pajamos dėl mažėjančio darbo užmokesčio, augančio nedarbo, mažėjančių socialinių išmokų mažėjo. O toks pavyzdys ekonomikos vadovėlyje neaprašytas. Vadovėlių taisykles kartais sudėtinga pritaikyti tikrovėje.
Gyvenime viskas kur kas sudėtingiau. Atskiro žmogaus arba šeimos finansinė situacija kartais susiklosto kitaip, negu rodo bendri statistiniai šalies duomenys. Ne kiekvienas, pritrūkęs pinigų ir norintis pasiskolinti, tą galėtų padaryti. Taip pat nėra galimybių nei numatyti visų įmanomų netikėtumų, dėl kurių galėtų sumažėti pajamos ar padidėti išlaidos, nei nuo jų apsidrausti.
Kaip elgtis, kai indėlių ir paskolų palūkanos mažos?
Pirmiausia reikia atsižvelgti į savo ir savo šeimos situaciją. Santaupų, tegul dėl infliacijos ir nuostolingai laikomų, turėti reikia visada. Kuo didesnis netikrumas dėl ateities, kuo didesnė tikimybė, kad pajamos sumažės ir bus sumažėjusios ilgą laiką, tuo santaupų reikia daugiau. Vieno mėnesio šeimos pajamos – tai mažiausia, ką turėti privaloma. Laisvas lėšas investuoti rizikingiau ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pelningiau, galima tik tuo atveju, jei šių pinigų neprireiks ilgesnį laiką, pavyzdžiui, penkerius metus ir ilgiau.
Tie, kas ketina skolintis, neturėtų pamiršti, kad, be paskolos palūkanų, svarbu įvertinti savo galimybes paskolą grąžinti. Būsto paskolos kartu su palūkanomis įmoka neturėtų smarkiai viršyti trečdalio šeimos pajamų. Jei, padidėjus palūkanoms, paskola taptų pernelyg didelė našta, vertėtų rinktis ilgesnį palūkanų nustatymo laikotarpį – ne keletą mėnesių, o bent keletą metų.
Tie, kas yra pasiskolinę anksčiau, gali tiesiog džiaugtis, kad mokėti reikia mažiau. Jie gali daugiau išleisti pinigų kitoms vartojimo reikmėms, gali pataupyti arba grąžinti dalį paskolos anksčiau, jei svarbu greičiau sumažinti savo finansinius įsipareigojimus.
