„Daug kas peikia Lietuvos mokestinę politiką, Darbo kodeksą, kitus įstatymus, bet jie tikrai nėra blogi: jei palyginti su Prancūzija ar kitomis senosiomis Vakarų Europos demokratijomis, mes tokie liberalūs esame. Man kartais susidaro įspūdis, kad įvairių asociacijų vadovai ir atstovai tiesiog neturi ką veikti, - sako M. Gedvilas. - Lietuva, palyginti su Prancūzija, dėl profsąjungų, apmokestinimo politikos, jų visuomenės sugebėjimo streikuoti, yra verslo plėtros rojus.“
Pasak jo, vienas iš pavyzdžių yra itin sudėtingas darbuotojų atleidimų procesas, kai keičiami verslo procesai ar diegiama automatizuota gamyba.
„Lietuvoje įstatymai leidžia įteikti atleidimo lapelius ir per 2-6 mėnesius pagal įstatymus nutraukti darbo sutartį. O Prancūzijoje, jeigu žmogus nenori, tu jo praktiškai neatleisi - dėl to Prancūzijoje labai atsargiai žiūrima į naujų darbo vietų kūrimą, o darbo įstatymai yra ekonomikos stabdžiai. Lietuvoje, nevarykime Dievo į medį, įstatymai yra normalūs, manau, jais piktinasi tik tos įmonės, kurios moka atlyginimus neoficialiai, darbuotojus iš darbo atleidžia versdamos rašyti išėjimo iš darbo pareiškimus ir aiškina, jog atlyginimo pakėlimas iki 1 tūkst. litų nuvarytų juos į bankrotą. Bet jei įmonės nori naudotis savo mažai uždirbančių darbuotojų gerove, čia yra ne įstatymo, o verslininkų mentaliteto problema“, - dėsto vadovas.
Jis mano, jog ir minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimas yra susijęs ne tiek su siekiu padidinti atlyginimus, kiek su siekiu ištraukti daugiau pinigų iš vokelių.
„Negaliu suvokti įmonės, kurioje atlyginimai būtų mažesni nei 850 litų “ant popieriaus”, nebent dalis atlyginimo yra mokama vokelyje. Aišku, padidinus MMA svarbiausia yra kuo daugiau pinigų ištraukti iš šešėlio ir ji turėtų dar didėti. Reikėtų paskaičiuoti, kokią atlyginimo dalį, mokamą neoficialiai, dar galima ištraukti iš šešėlio taip, kad darbdaviui neapsimokėtų rizikuoti mokėti vokelyje. Aš manau, kad žmonėms, padidinus MMA, atlyginimai nepadidėjo, tiesiog jie daugiau pinigų gavo oficialiai, nes visus metus gaunant tik MMA, žmogui išgyventi Lietuvoje yra neįmanoma: sumokėsi mokesčius, dar jei vaistų kokių reikės nusipirkti, maistui jau nelieka, net jei savo daržą turi“, - skaičiuoja M. Gedvilas.
Pasak jo, „Amilinoje“ atlyginimų vidurkis 3,6 tūkst., gaunančių minimalius atlyginimus nėra. Tačiau verslininkas sako, jog investuotojus baugina nuolatinės kalbos apie ekonomikos politikos pokyčius.
„Dabar, manau, didžiausia klaida yra nuolatinis kalbėjimas apie mokestinės politikos, Darbo kodekso ir ekonominės politikos kaitą. Geriau būtų padaryti ir dirbti, o ne kalbėti, kad tuoj, tuoj keisime, nes tai neramina investuotojus, kurie planuoja artimiausiems penkeriems metams į priekį ir vertina riziką, kas bus, jei šalies politika per šį laikotarpį pasikeis. Manau, daugumą verslų ekonominė politika tenkina, tačiau yra baimė: kas bus, kai ateis nauja valdžia, nes pokyčiai gali būti esminiai. Aišku, man labiausiai norėtųsi tęstinumo“, - teigia M. Gedvilas.
Eksportuodami jaučiasi geriau, nei prekiaudami vietos rinkoje
„Psichologinio komforto prasme yra labai gerai nedirbti Lietuvoje, nes tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva yra svarbu deklaruoti siekį turėti daug mažų klientų. Jeigu vienas klientas sudaro daugiau kaip 15 proc. įmonės apyvartos, jis pasmerkia įmonę žlugti. Kai pirkėjas žino, kad pardavėjas neturi pasirinkimo laisvės, klientas gali jo kainą, maržą tiek nusmukdyti, kad pardavėjas anksčiau ar vėliau negalės investuoti ir turės pasitraukti iš rinkos. Manau, kad tai yra daugelio nedidelių šalių įmonių problema. Aišku, kai kurios nedidelės šalys šią problemą pastebėjo seniai, pavyzdžiui, Danija. Jie sau beveik nebegamina, tai, ką reikia, importuoja, tačiau sugeba pagaminti aukštos pridėtinės vertės produktą, kurį eksportuoja“, - teigia M. Gedvilas.
Tačiau jis sako, jog lietuviški verslai yra konkurencingi ir jie tai pademonstravo Europos ekonomikai susilpnėjus.
„Paklausa mažėja, o, pavyzdžiui, mūsų pardavimai didėja ir mes nukonkuravome gamintojus Vokietijoje, Prancūzijoje ar kur kitur. Mūsų didžiausi klientai yra pakavimo popieriaus verslas ir mes stipriai jaučiame ekonomikos bangavimus, nes pakavimo popierius naudojamas daugelyje sričių: jogurto, kurį mes valgome, indeliams, automobilio detalėms, kompiuteriams įpakuoti. Gal mes net ir greičiau pajaučiame makroekonomikos svyravimus nei ekonomistai juos pamato. Įpakavimo popieriaus paklausos kritimas buvo tikrai didelis 2012 m. pirmoje pusėje, tačiau šiemet antroje metų pusėje padaugėjo užsakymų ir rinkose atsirado šiek tiek daugiau optimizmo“, - pasakoja M. Gedvilas.
Verslininkas mano, jog per artimiausius metus - pusantrų ekonomikoje esminių pokyčių nebus: nei pakilimo, nei duobių.
„Man šiek tiek baisu, kas bus toliau, nes vis tiek reikės imtis drastiškų priemonių ir perskirstyti kapitalą. Tas, kas turi bankrutuoti, ir turi bankrutuoti, o blogos skolos turi būti nurašytos, kad jos netemptų žemyn gerų verslų, - sako verslininkas. - Tik Lietuvos verslams jau atėjo laikas mąstyti apie investicijas į našumą, nes visi dirba beveik su maksimaliais pajėgumais, įranga sensta, o investuoti vis tiek reikės. Mūsų įmonė nuo 2005 m. iki 2013 m. planuoja baigti investicinę programą, su kuria būsime investavę 0,5 mlrd. litų.“
„Amilina“ yra skelbusi, jog per tris ketvirčius, iki 2012 birželio 30 d., uždirbo 8,25 mln. litų grynojo pelno, t.y. 2 kartus daugiau nei pernai tuo pačiu metu.
Tačiau verslininkas sako iš prieš rinkimus organizuojamų debatų susidaręs įspūdį, jog politikams rinkėjai iš verslo sektoriaus yra neįdomūs, tad ir prognozuoti, ko verslui laukti po rinkimų – sunku.
„Prieš rinkimines laidas liūdna žiūrėti: kalba argumentais nevyksta, tik pataikaujama žiūrovams. Deja, bet didžioji dalis rinkėjų yra priklausomi nuo valstybės finansavimo, tai – pensininkai, valstybinių įstaigų mokytojai, medikai, pareigūnai, tarnautojai. Taip pat didelė dalis žmonių, apie 400-500 tūkst., yra darbingo amžiaus, bet nemokančių mokesčių, t.y. nedirbančių arba dirbančių neoficialiai. Kai įvertini rinkėjus, supranti, kodėl politikai taip kalba, jie turi žadėti didelį minimalų atlyginimą, dideles socialines išmokas, didelius mokytojų ir medikų atlyginimus, nes priešingu atveju jie nebus išrinkti. Kiti klausytojai, kurie domisi verslu, politikams yra neįdomūs. O kai pasižiūriu į partijas, balansuojančias ties 5 proc. riba, atrodo, kad jie ne tik pataikauja, bet ir tiki tuo, ką žada, pažadų įgyvendinti bus neįmanoma“, - apgailestauja pašnekovas.
Todėl bendrovės stengiasi savarankiškai išspręsti dalį joms kylančių bėdų, pavyzdžiui, atsisako brangių dujų.
„Planuojame pasistatyti savo biomasės katilą, tai - 50 mln. litų projektas, planuojame pabėgti nuo dujų naudodami miško atliekas. Visiškai dujų atsisakyti ketiname nuo kitų metų rugsėjo ir esame skaičiavę, kad prie dabartinės Lietuvos dujų kainodaros energija mums atpigs apie du kartus“, - skaičiuoja M. Gedvilas.
Šiuo metu įmonė perdirba apie 250 tūkst. tonų kviečių, kai Lietuvoje per metus jų išauginama apie 2 mln. tonų. Po dviejų metų, bendrovei baigus investicinę programą, įmonė planuoja perdirbti 500 tūkst. tonų kviečių. Iš viso Lietuvoje perdirbama apie 1 mln. kviečių.
„Amilina“ gamina tris produktus: kviečių krakmolą, įmonės duomenimis, užima 12 proc. Europos rinkos, baltymų šaltinį glitimą (0,6 proc. pasaulio rinkos) ir pašarus, kurie lieka po gamybos proceso ir yra parduodami Lietuvos ir kaimyninėse rinkose.
M. Gedvilas pranešimą apie Baltijos rinkos konkurencijos iššūkius skaitys šiemet spalio 25-26 dienomis vykstančiame Baltijos regiono šalių „Investuotojų Forume“.
