Pas mus nėra net kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio pritraukimo politikos užuomazgų, nes vis dar nesuvokiama, kad jei žmogus prisideda prie Lietuvos ateities kūrimo, nėra svarbi nei jo tautybė, nei odos spalva.
Europa vilioja imigrantus, o mes jų bijome
Anot Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovės Audronės Sipavičienės, šiandien visi verkia dėl emigracijos mastų, tačiau niekas negalvoja, kaip spręsti šią problemą iš kitos pusės. „Todėl nusprendėme pakalbėti nepopuliaria tema – apie imigraciją“, - teigė ji.
A. Sipavičienė pacitavo kunigaikščio Gedimino paskelbtą raštą, kuriame teigiama: „Šiuo savo raštu skelbiame, kad mūsų žemė laisva nuo mokesčių gydytojams, riteriams, kalviams, kurpiams, kailiadirbiams ir kitiems bet kokiems amatininkams. Tegu jie atvyksta į mūsų žemę su savo žmonomis, vaikais ir galvijais, tegu jie ateina ir išeina, kada nori“. Anot TMO vadovės, tai rodo, kad 14-ame amžiuje mes turėjome aiškią viziją imigracijos klausimu ir nesibaidėme kitų tautų atstovų.
„Šiuo metu Lietuvoje vientisos ekonominės imigracijos politikos nėra. Nors emigracija pas mus nepaprastai didelė, o šių metų duomenys yra su niekuo nepalyginami – emigruoja 20 kartų daugiau žmonių nei imigruoja, pagrindinė imigracijos politikos nuostata – griežtai ją riboti. Tai paremta gražia idėja, kad grįš lietuviai, tačiau kuo ilgiau jie gyvena užsienyje, tuo tokia tikimybė mažėja. Tai patvirtinta tyrimais.
Tuo tarpu apklausa rodo, kad 78 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad imigracija yra blogai. Mums ten galima, o jiems pas mus – ne. Egzistuoja įsitikinimas, kad imigrantų pas mus daug, bet tai yra mitas. Jie sudaro vos 1 proc. visų Lietuvos gyventojų. Šiuo atžvilgiu Europoje esame viena iš unikalių šalių“, - teigė A. Sipavičienė.
Anot jos, imigracija dažnai įvardijama kaip grėsmė tautiniam identitetui ir saugumui, tačiau niekas negalvoja apie tai, kad reikia pritraukti ne virėjus ir statybininkus, o aukštos kvalifikacijos darbuotojus, talentus, dėl kurių Europoje vyksta arši kova. Mat trečiosios šalys turi tokių žmonių potencialą.
Šiuo metu į Lietuvą palengvinta tvarka galima atsivežti vos 6 specialybių darbuotojus, tarp jų – sunkvežimių vairuotojai, laivų statybos inžinieriai, dažytojai, laivų korpusų suvirintojai, restoranų darbuotojai, virėjai, sunkvežimių vairuotojai. Šiemet į laisvas vietas Darbo biržoje įdarbinta per tūkstantį užsieniečių, daugiausiai jų dirba sunkvežimių vairuotojais ir statybos sektoriuje. Taigi šiame sąraše nėra tokių profesijų, kurios skatintų inovacijas bei kurtų darbo vietas kitiems.
Anot A. Sipavičienės, nors atrodo, kad išvykti jau nebėra kam, apklausos rodo, kad emigracinis potencialas auga. Vis dar 29 proc. gyventojų norėtų išvykti, o tarp jaunimo šis skaičius siekia net 60 proc. Taigi protų nutekėjimas – akivaizdus, o tuščios vietos nebūna, ją turi kažkas užpildyti. Ir jau nuo mūsų imigracijos politikos priklauso, kokie imigrantai mus užplūs – tie tokie, kokių mums reikia, ar tie, kurie tik pridaro problemų ir kuriems Lietuva – tik tarpinė stotelė.
„Jei mes pritrauksime kvalifikuotus specialistus iš užsienio, galėsime konkuruoti su visa Europa. Nusistatymas prieš imigrantus paremtas mitais. Liaukimės investuoti į utopijas ir pripažinti, kad neįmanoma suderinti uždaros etninės bendruomenės su ekonomikos plėtra. Vadinamoji lietuvių grąžinimo programa nebuvo veiksminga, tuo tarpu Kinijoje, Indijoje, Filipinuose kvalifikuotų darbuotojų begalė. Reikia pertvarkyti daugelio žmonių sąmonę, kad atsirastų nuostata, jog nesvarbu, kokia žmogaus spalva ir tautybė, jei jis kuria Lietuvos ateitį, įsilieja į mūsų visuomenę ir dar kalba lietuviškai“, - tikino pranešėja.
Laukiami tik nekvalifikuoti darbuotojai
TMO atliko studiją „Darbo jėgos migracija: poreikis ir politika Lietuvoje“ ir teigia, kad imigracijos politiką Lietuvai būtina revizuoti. Anot jos, Lietuva turi vieną didžiausių neigiamų skirtumų tarp emigruojančiųjų ir imigruojančiųjų į šalį. Jis lygus –4,7. Daugiausiai emigruoja jauni (20–34 metų), darbingi ir išsilavinę Lietuvos gyventojai, todėl darbo jėgos praradimas yra akivaizdus. 2008 m. šioje amžiaus grupėje emigravo 7926 žmonės, pernai – 10 027. 35-59 metų amžiaus grupėje išvyko atitinkamai 5159 ir 7534. Bendras pernai emigravusių žmonių skaičius – 21 970. Pagrindinės išvykimo priežastys – dirbti (70 proc.), mokytis (apie 10 proc.), dėl šeimyninių aplinkybių (apie 10 proc.).
Studijos autorių teigimu, situaciją apsunkina ir jau dešimtmetį stebima neigiama natūrali gyventojų kaita Lietuvoje, kitaip tariant mažėjantis gimstamumas.
„Įvertinę imigracijos ir emigracijos bei natūralios gyventojų kaitos tendencijas, matome, kad, mažėjant šalies gyventojų skaičiui, mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius, taigi ir darbo pasiūla. Jeigu, kaip prognozuojama, 2011 m. šalies ekonomika pradės atsitiesti, tai nedarbo lygio augimas Lietuvoje bus pristabdytas tik apie 2012 m. Situaciją blogina ir tai, kad daugelis žmonių nebepajėgia dengti savo anksčiau prisiimtų įsipareigojimų bankams ir išeities ieško emigruodami“, - rašoma studijoje.
Kaip minėta, užsieniečiai Lietuvoje sudaro vos 1 proc. gyventojų, iš jų dirba Lietuvoje dar mažiau – 0,1-0,5 proc. 2009 m. išduoti 2364 leidimai dirbti, iš jų 363 aukštos kvalifikacijos darbuotojams, 2001- kvalifikuotiems darbuotojams. Palyginimui, 2007 m. išduota 5811, 2008 m. - 7966. Daugiausiai darbuotojų atvyksta iš Baltarusijos (36 proc.), Ukrainos (31 proc.), Turkijos (14 proc.), Kinijos (6 proc.), Moldovos (5 proc.), Rusijos (4 proc.), Rumunijos (3 proc.), Gruzijos (1 proc.).
Užsienietis Lietuvoje leidimą dirbti gali gauti tik tuomet, kai jau turi konkretų darbdavį ir siūlymą užimti konkrečią darbo vietą, kurios užpildyti negalima Lietuvoje arba ES gyvenančiu darbuotoju. Užsienietis darbuotojas neturi teisės keisti nei darbo vietos, nei darbdavio – vos darbo sutartis yra nutraukiama, jis privalo grįžti į valstybę, iš kurios atvyko. Teigiama, kad į Lietuvą atvykti gali tik aukštos kvalifikacijos arba kvalifikuoti darbuotojai.
Jeigu užsienietis nori atsivežti savo šeimą, jis turi būti pragyvenęs Lietuvoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvoje.
„Blogiukams“ rengiami įstatymai atstumia talentus
Anot pranešėjos, jei būtų pritraukta daugiau investicijų, atsirastų vietų jaunimui, kurie dar visam laikui neįsikūrė Londone. Tačiau dar prieš dvejus metus kvalifikuoti trečiųjų šalių darbuotojai, kuriuos į Lietuvą siunčia stambios motininės kompanijos, buvo prilyginami ekonominiams migrantams, todėl jie negalėdavo atsivežti šeimos. Dabar sąlygos jiems sušvelnintos, tačiau dokumentų tvarkymas užtrunka apie pusę metų.
„Pavyzdžiui, naujos įmonės vadovas serbas, nors jis paskirtas akcininkų, turi pateikti visus dokumentus, ieškoti savo diplomų, o Darbo birža dar už akcininkus sprendžia, ar jis tinkamas. Neseniai susidūrėme su dar viena netikėta problema. Yra trečiųjų šalių, kuriose žmogus gali turėti tik vieną vardą, bet leidimo dirbti Lietuvoje jis negali gauti, nes to nenumato techninės formos. Žmogui, šiuo atveju – indui, buvo pasiūlyta grįžti į savo šalį ir gauti pavardę, kad metus galėtų gyventi čia, o jo paslaugų laukia vienas didžiausių komercinių bankų Lietuvoje“, - pasakojo R. Skyrienė.
Jos teigimu, pas mus daug įstatymų rengiama „blogiukams“, kad neįvažiuotų tie, kurių mes nenorime, tačiau kliūtys sudaromos ir tiems, kurie mums reikalingi.
Tuomet kreipėmės į migracijos tarnybą dėl laikino leidimo gyventi – tai užtrunka 6 mėnesius. Reikalavimai pakankamai sudėtingi – reikia įrodyti, kad žmogus turės, kur gyventi, o būstų savininkai nenori rodyti savo nuosavybės dokumentų ir įsipareigoti, kad žmogus atvykę gyvens jų būste. Galiausiai mes jį deklaravome patys. Beje, leidimas išduodamas tik metams, po to istorija kartosis“, - pasakojo mokslo įstaigos atstovė.
