Džiugu, kad socialiniam dialogui palaikyti atseikėta net tokia solidi suma. Pinigai skirti stiprioms profsąjungoms ir sąmoningiems darbdaviams, t.y. tiems, kas socialinį dialogą vystyti turi galimybes ir be tų pinigų. Žinoma puiku, kad šie ES pinigai atiteko socialinei sričiai ir nenuėjo trinkelėms ir asfaltui, tačiau problema slypi tame, kad mūsų valdžia artimiausiu laiku socialinio dialogo seminarus laikys svarbiausiu darbo santykių politikos elementu. Nuolatiniai bandymai liberalizuoti Darbo kodeksą, „laisvosios rinkos” ministrų pasisakymai ir ypač pastaroji teismų praktika rodo, kad valstybės galimybės padėti engiamam žmogui darbo vietoje nuolat mažės.
Puikiausias socialinio dialogo bankroto pavyzdys iš praktikos yra Rokiškio „Lelijos” fabriko darbuotojų reikalai. Nuo profsąjungos įsikūrimo 2010 m. pabaigoje Rokiškio „Lelijoje”, įmonės administracija vis randa priežasčių, kad išvengtų susitikti su darbuotojų atstovais. Visas bendravimas vyksta teismuose, kuriuos tai laimi, tai pralaimi darbuotojų atstovai. „Lelija” išleidžia dešimtis tūkstančių litų bylinėjimuisi, tačiau, net ir sumokėjus baudas, iki šiol tiesiog nenori mokėti minimalios algos, nesiekia išdirbio normų pagrįstumo ir t.t.: nesutinka, neleidžia, bauduoja ...
Kai bylinėjimosi našta abiem pusėms tapo nepakeliama, o darbo santykių priežiūros institucija – Darbo inspekcija – laikydamasi nuošalyje ir stengdamasi nesivelti į teisminius ginčus su administracija, nukreipia darbuotojus spręsti ginčus su darbdaviu individualia tvarka, profsąjunga nutarė imtis visur reklamuojamos priemonės – socialinio dialogo. Socialinis dialogas – tai visų ginčų sprendimas prie bendro stalo, siekiant išvengti teismų, streikų ir kitokių nuostolių.
Darbuotojų atstovai pasiūlė „Lelijai” elementarų dalyką – susitikti ir pasikalbėti. Beveik 4 mėnesius trukęs Darbuotojų profsąjungos ir Rokiškio „Lelijos” administracijos susirašinėjimas nedavė rezultatų. Darbuotojams buvo įsakmiai nurodyta, kad teisė dalyvauti susitikime turi vienintelis darbuotojų atstovas, nurodžius asmenį, su kuriuo bus deramasi, tuo tarpu savo derybinės grupės darbdavys net neįvardijo. Bet kokiose verslo derybose tai vadinama nepagarba partneriui.
Suvokdami, kad jokio konstruktyvumo ir efektyvumo tokiose derybose būti negali, darbuotojai nusprendė kreiptis į Rokiškio rajono savivaldybės merą Vidmantą Kanopą, prašydami sukviesti abi konfliktuojančias puses ir išklausyti jas Trišalės tarybos formatu. Būtent regioninės Trišalės tarybos yra pagrindinės socialinio dialogo formos Lietuvoje, deja, realiai jos funkcionuoja tik popieriuje. Abi pusės gavo kvietimus atvykti į savivaldybę, tačiau „Lelijos“ administracija dalyvauti atsisakė.
Šioje beviltiškoje situacijoje, kai darbdaviai nenori, o valdžia negali, norisi grįžti į laikus, kai įmonės drebėjo nuo kiekvieno bet kokios inspekcijos ar institucijos skambučio. Dar prieš 10 metų buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad darbdaviai ignoruos valdžios atstovo (Rokiškio atveju – savivaldybės) prašymą kažkur ateiti ar kažkur sudalyvauti. Stumdomos ir koneveikiamos Lietuvos profsąjungos pasiilgo laikų, kai „patikrinimas” kėlė siaubą mažam ir dideliam verslininkui. Tie laikai seniai praeityje. Šiandien bet kokios institucijos taktika bendraujant su verslu – kalbėjimas, įtikinėjimas, patarimas, draugiškumas. Tai, žinoma, labiau civilizuotas kelias ir grįžti į senus laikus nesiūlau. Tačiau kada verslas atsakys į valdžios gerumą savo gerumu? Bent jau savo darbuotojų atžvilgiu, kurie kartu prakaitu kuria jam pelną.
