Apie tai jis kalbėjo per Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuojamą diskusiją „Jaunimo nedarbo mažinimo išvadų pristatymas”.
„Mes nagrinėjame klausimą daugiau iš gaisro gesinimo pozicijos, bet jeigu kas truputį atidžiau analizavo paskutinių penkerių ir daugiau metų absolventų pasiskirstymą profesinėse mokyklose, kolegijose, universitetuose, tendencija buvo labai aiškiai matoma: nežiūrint visų pastangų, mes daugiausiai parengiame socialinių mokslų absolventų, o jeigu pažiūrėsime Darbo biržos duomenis, tai ten tuos absolventus rasime pagrindiniais Darbo biržos klientais“, - pastebi V. Kaminskas.
Pasak jo, problema yra ne kolegijose ar universitetuose, bet bendrojo lavinimo sistemoje, kai moksleiviai pasirenka kryptį, kuo būti: humanitarais ar tiksliukais.
„Ką bedarytų valstybė, ar patys universitetai, kolegijos, tiek sumažindami valstybės finansuojamų vietų socialiniuose moksluose, tiek jas kompensuodama studentais, kurie moka, praktiškai, absolventų kiekis nesikeičia. Tuo tarpu priėmimas į technologijų mokslų specialybes, ypatingai technologijų, per paskutinius penkerius metus sumažėjo du kartus. Visose strategijoje mes kalbame apie aukštos pridėtinės vertės verslą, paslaugas. Man atrodo, jau aiškiai matoma, kad mes neparengiame profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų absolventų, kurie galėtų tai įgyvendinti“, - dėsto jis.
Mokslininko nuomone, kad ir kokių priemonių imtųsi valstybė, kol kas yra ir toliau bus programuojamas nedarbas, kol tarp vidurinio, aukštesnio bei aukštojo mokslo nėra susikalbėjimo, ko reikia rinkai.
„Visa šita sistema yra užprogramuota gaminti specialistus, kuriems sunku gauti darbą, nes jų yra didžiulė perprodukcija“, - mano V. Kaminskas, teigdamas, kad ryškiausi to pavyzdžiai yra teisininkų ar vadybininkų perteklius.
Kaltina ir darbdavius
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas antrina, kad specialistų poreikio planavimas Lietuvoje šlubuoja.
„Viena iš pirmųjų problemų yra blogas darbo vietų prognozavimas, darbo išteklių planavimas ir taip toliau. Iš principo, aukštosios mokyklos ruošia jaunimą ne Lietuvos darbo rinkai, todėl beveik pusė visų absolventų ateina į Darbo biržą. Tai kam tada reikia investuoti į jauną žmogų tiek pinigų, kad jis paskui ateina tiesiai į Darbo biržą?“, - piktinasi V. Majauskas.
Jis pastebi, kad prie jaunimo nedarbo prisideda ir darbdaviai, kurie nepasiekia didesnio našumo ir atitinkamai nėra kuriamos naujos darbo vietos jaunimui.
„Labai didelė problema yra žemas darbo našumas ir 50 proc. jos kaltininkais yra darbdaviai: (mokami – aut. past.) žemi atlyginimai, naujų darbo vietų nekuriama ir todėl jaunimas negali rasti darbo vietos ir užsiregistruoja Darbo biržoje, po to išvažiuoja į užsienį, arba jie už tą žemą atlyginimą nenori dirbti ir už jų gyvenimą moka tėvai pensininkai arba tėvai, kurie šiuo metu dar turi darbo vietas“, - kitą problemą kelia V. Majauskas.
Be to, tokie procesai ne tik neskatina verslo plėtros, bet ir lemia tai, kad į Lietuvą ateina palyginti mažai užsienio investicijų.
„Neatsiradus naujoms darbo vietoms, lieka tiktai senos darbo vietos, kurios dabar yra, o problemos bus sprendžiamos, ko gero, taip: kadangi jaunimui mes padėsime ir darbdaviams mes suteiksime lengvatas, jeigu jie priiminės bedarbį, tai dabar galbūt jie išmetinės senjorus ir priiminės jaunimą - taip bus išspręsta jaunimo nedarbo problema“, - ironizuoja V. Majauskas.
Pasak jo, kol į jaunimo nedarbo problemą nebus pažvelgta kompleksiškai – kaip šalies ūkyje padidinti darbo našumą ir Lietuvos verslo konkurencingumą, bus lopoma vienoje pusėje, tačiau skylės išlys kitur.
„Visuomet reikia spręsti problemą, kada žinai priežastis, kodėl ji atsirado, - sako V. Majauskas. - Man atrodo, kad problema turėtų būti sprendžiama didinant darbo našumą, didinant investicijas, sukuriant naujų darbo vietų ir joms atsiradus, didėjant atlyginimams išsispręstų visos problemos.“
