"Turi reikalų su bankais Lietuvoje – plačiau atverk piniginę. Šią aksiomą patvirtins visi, skaitantys šias eilutes. Jei aktyviai naudojamės savo sąskaita, kortelėmis, kiekvieną mėnesį bankas nusirašo tikrai nemažas sumas. Už elementarias banko paslaugas (kortelių aptarnavimas, vietiniai ir tarptautiniai pavedimai ir kt.) Lietuvoje sumokame kur kas daugiau nei mūsų kolegos kitose Vakarų ar Šiaurės Europos valstybėse. Be to, mus aptarnaujantys bankininkai – pavydėtinai vieningi. Kad ir kur Lietuvoje turėtum sąskaitą, pavedimo kaina ar išgryninimo mokestis bus labai panašūs. Negi ir sąnaudos mūsų bankuose vienodos? Ir dar didesnės nei Vakaruose? Neramu ir dėl Vyriausybės ketinimo riboti atsiskaitymą grynaisiais ir taip faktiškai didinti bankų pajamas.“

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba parėmė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri, jos teigimu, atėjus naujam vadovui Šarūnui Keserauskui, atrodo, ganėtinai rimtai užsiėmė galimo bankų kartelinio susitarimo dėl paslaugų kainų tyrimu.

Šalies Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba remia Konkurencijos tarybos siekius „atkurti normalią konkurenciją bankų sektoriuje ir taip palengvinti sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui“.

Litas prie lito

Nė kiek ne mažesni bankų paslaugų įkainiai ir privatiems asmenims, visiems mums, kurių jau seniai niekas neklausia, ar norime gauti atlyginimą už darbą grynaisiais ar banko pavedimu į kortelę, nebent tai būtų pinigai „vokelyje“. Nesant jokio pasirinkimo, mūsų pinigus bankai labai elegantiškai „apgraužia“ – be jokių abejonių, turime mokėti vadinamąjį kortelės aptarnavimo mokestį, mokestį už komunalines pasaugas, telefono ryšį ir kt.

Bankai įsigudrina ne tik apmokestinti įmokas, mokamas banko skyriuje, bet ir pavedimus tame pačiame banke, maža to, apmokestinamas ne tik pinigų siuntėjas, bet ir gavėjas. Daugeliui iš mūsų atrodytų, kad toks litų rankiojimas – ganėtinai niekingas įprotis, neteikiantis daug naudos bankams, tačiau sukeliantis nemažai nuostolių klientams, turint omenyje mūsų atlyginimus. Visgi Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pernai iš komisinių uždirbo beveik 673 mln. litų. Per metus šios pajamos padidėjo 24 mln. litų. Kaip tik tokios sumos iš savo skurdaus biudžeto neteko Lietuvos bankų klientai, tiek sumažėjo Lietuvos vartotojų perkamoji galia, beje, ir taip gana nedidelė.

„Verslo žinių“ duomenimis, daugiausia komisinių bankai buvo surinkę 2008-aisiais. Kai jau buvo kilusi diskusija apie šiuos bankų įpročius, praėjusį pavasarį kai kurie bankai įkainius dar padidino, nepateikdami jokių motyvų. Žinoma, tai nėra privaloma, tačiau net prekybininkai teikiasi tarytum pasiaiškinti dėl augančių kainų – esą išaugo logistikos sąnaudos, buvo prastas derlius Paragvajuje ar kinai staiga išgėrė visą pieną...

Lietuvos valdžia tokiems atvejams turi universalų receptą – situaciją išgelbėtų viešai skelbiami bankų įkainiai ir galimybė juos palyginti. Taip pat buvo kalbama, kai buvo nagrinėjamas sunkiai paaiškinamas maisto produktų kainų kilimas. Tiesa, kainos augo kaip augusios.

Šiuo atveju bandymas paveikti bankus viešumu – dar beprasmiškesnis, nes bankų klientai, apie kuriuos kaip tik ir kalbame – samdomą darbą dirbantys žmonės, pensininkai, studentai, – banko, su kuriuo norėtų turėti reikalų, nesirenka: vadovaudamasi įkainiais verslo klientams, banką pasirenka įmonė, įstaiga ar organizacija, siunčianti jiems į sąskaitas uždirbtą atlyginimą, pensiją ar stipendiją. Tad gal ir džiugu išgirsti, kad kažkurio banko įkainiai – mažesni, vis dėlto sąskaitas tvarkyti ir mokesčius mokėti tenka kitame banke.

Reikia kažką pasakyti

Pavasarį darbą pradėjęs naujasis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas komerciniams bankams davė vieną iš pirmųjų užduočių – permąstyti ir keisti iki šiol galiojančius bankų paslaugų įkainius.

„Bankų teikiamų socialiai jautrių paslaugų įkainiai – šiandien svarbus, daug kam skaudus, todėl neatidėliotinai svarstytinas ir spręstinas klausimas“, – sakė V. Vasiliauskas.

Banko vadovo teigimu, šių įkainių formavimo metodologiją ir ideologiją būtina permąstyti ir keisti – to reikalauja situacija. Šiuo klausimu vėliau dar bus tariamasi su komerciniais bankais.

Lietuvos bankų asociacijos nariai informavo, kad bankai gyventojams aktyviau aiškins atsiskaitymų elektroniniais kanalais naudą ir skatins tai daryti, nes didesnis tokių atsiskaitymų srautas leistų palaikyti žemus paslaugų įkainius. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ir dabar bankai gali leisti, kaip daugelyje civilizuotų Vakarų šalių, netaikyti neadekvačių įkainių už kiekvieną mygtuko paspaudimą, nes bankų uždarbis – pinigų skolinimas už palūkanas, ir ši veikla yra pelninga tiek, kad galima privačius klientus, gaunančius stipendiją ar pensiją, išvis palikti ramybėje.

Kainų kilimo priežastis

Paprastai sakoma, kad visur, kur tik įmanoma, atsiskaityti kortele yra pelninga ir saugu, šiuo metu bankai agituoja naudoti kuo mažiau grynųjų pinigų. Nors, kaip sykis, pinigų išgryninimas mokėjimo kortelę išdavusiame bankomate, laimei, yra nemokamas.

Baltijos televizijos laidoje „Karštas vakaras“ Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Artūras Mackevičius pasakojo, kiek atsiskaitymas kortele kainuoja verslininkams, kartu ir pirkėjams. Jeigu žmogus perka prekę už 1 litą, į šią sumą jau yra įskaičiuotas 20 proc. antkainis. Atsiskaitant grynaisiais, tie 20 centų tenka prekybininkui.

Atsiskaitant kortele, bankui sumokama 2 proc., dar 15 centų kainuoja sujungimo mokestis. 1 minutės ryšio mokestis – 19 centų. Dar kainuoja abonentinio mokesčio dalis, tenkanti pirkėjams. Taigi 50 centų už prekės pardavimą tenka sumokėti bankininkams ir ryšininkams, tad daugeliu atvejų nelieka nieko kito, kaip kalbėti apie kainos kėlimą. Kitaip tariant, bankai, mūsų šalyje išpūtę didžiausią nekilnojamojo turto burbulą, ir toliau vaidina ne itin patrauklų vaidmenį.