– Kaip pirmą kartą užsidirbote pinigų?
– Būdamas trylikos metų įsidarbinau Šiaulių kooperatyvų sąjungoje, vadinamojoje Lietkopsąjungoje, lentpjūvėje. Dirbau vasarą padėjėju prie medžio pjovimo staklių. Reikėdavo rinkti atraižas. Sunkus darbas, bet aš buvau stambaus sudėjimo, aukštas, geras vyriokas. Atlyginimas – 72 rubliai, tai buvo nemaži pinigų. Juos taupiau, kad pradėčiau „verslą“. Buvo verslo apyaušris – dešimto dešimtmečio pradžia. Kaip ir kiti draugai, galvojau, ką darysiu toliau.
Labai norėjosi turėti pinigų, nusipirkti gražesnių daiktų, ypač džinsų, vaizdo magnetofoną. Už gautus pinigus ir nusipirkau vaizdo magnetofoną „Elektronika“, kelias kasetes. Jį nuomodavau draugams. Vienai parai – 25 rubliai, kaip dabar atsimenu. Nesėkminga mano verslo pradžia, nes gal tik kokį penktą kartą nuomodamas daviau jį žmogui, kurį atvedė kiemo draugas. O atvestasis buvo vagis, ne kartą teistas... Paskui jį milicija rado, buvo teismas, priteisė pinigų. Nesėkmė...
Kitą vasarą dirbau dviračių gamykloje „Vairas“. Tekinau mopedų variklių cilindrų tūteles. Darbas irgi buvo sunkus – tepalas ėsdavo rankas. Kita vertus, uždirbau pinigų...
– Ar vėl pirkote magnetofoną?
– Ne, tada iš tolimųjų reisų vairuotojų pirkdavau baltarusiškų cigarečių ir vėl užsidirbdavau. Nešdavau į turgų ir pardavinėdavau. Atsimenu ir cigarečių pavadinimus – „Albanija“ ir „Pegasus“. Užsienietiškos cigaretės...
1992 metais, būdamas penkiolikos, gavau vairuotojo pažymėjimą. Už uždirbtus pinigus nusipirkau automobilį. Ėmiausi džinsų siuvimo. Žinoma, pats nesiuvau... Per savaitę uždirbdavau daugiau pinigų nei mano abu tėvai per metus. Pirkdavau medžiagą, veždavau sukirpti, paskui siuvėjams.
Kaip dabar atsimenu, Šatrijos gatvėje juos garindavo chloru. Visi namiškiai dusdavo nuo kvapo, išdžiovindavau, per naktis su seserimi kaldavome kniedes į džinsus, dėdavome į maišelius, o šeštadienį nešdavome į turgų. Taip pusmetį padirbėjęs nusipirkau automobilį.
Mano tėvai visą gyvenimą taupė, kad įsigytų mašiną, o aš viską padariau per pusmetį. Apyvartinių lėšų turėjau. Namuose buvo sekcija su stalčiais, po jais – tuštuma, todėl ten slėpdavau pinigus. Tuo metu mamos atlyginimas politechnikume – 200 rublių, o tėčio Vykdomajame komitete – per 200 rublių.
Tai buvo smulkmena, nes aš turėjau 20–30 tūkstančių. Neturėjau skaičiavimo mašinėlės, tad naktimis su seserimi skaičiuodavome pinigus. Jaunesnioji sesuo padėdavo rūšiuoti.
– Kaip tapote turtuoliu?
– Sukroviau pradinį kapitalą, o paskui važinėdavau į Šveicariją, Vokietiją. Pirkdavau naudotus automobilius, veždavau į Lietuvą, parduodavau. Kartą draugas paprašė kartu vykti į Didžiąją Britaniją. Jis gabendavo rusiškus automobilius „Lada“ ir perkeldavo vairą į dešinę pusę. Aš, transporto inžinierius, pastebėjau, kad ir sunkvežimių vairą galima perkelti. Pirmas Lietuvoje pradėjau vežti tuos sunkvežimius ir pardavinėti.
Sunkvežimis kainuodavo 5 tūkst. JAV dolerių, aš jį perdirbdavau, parduodavau ir galėdavau 3 nupirkti. Buvo toks metas, kad įmonė dirbo trimis pamainomis, ne po vieną laivą samdydavome.
– Be šios automobilių remonto gamyklos, ką šiuo metu turite?
– Nekilnojamojo turto bendrovę. Dar įsigijau Šiaulių apskrities televiziją, bet ten tik išlaidos, pelno nėra. Na, nesėkminga investicija. Kaip lagaminas be rankenos. Ir nešti sunku, ir išmesti nesinori.
– Kaip atsiradote politikoje?
– Tik tėvo dėka. Jis visą laiką dirbo valstybės tarnyboje. Man politika įdomi, patinka, bet kitą kadenciją praleisiu. Nesakau, kad visiškai iš jos pasitrauksiu. Noriu padirbėti verslo pasaulyje, nes ten viskas konkretu. Kol yra noras keltis trečią valandą, o gultis penktą...
ANONSAS:
„Nuo prekybos Vokietijoje iki medžioklės verslo“ ir „TOP turtingiausi Rusijos verslininkai“ - ieškokite bzn start kovo mėnesio verslo žurnalo numeryje.
