„Tikrasis nedarbo lygis pikiniu metu greičiausiai sudarė arti 25 proc. Toks nedarbo lygis, kaip prisimena istorikai, buvo Didžiosios depresijos metu, taigi mes išgyvenome ne ką mažesnį įvykį nei Didžioji depresija, kuri buvo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje“, – ketvirtadienį skaitydamas pranešimą ISM vadybos ir ekonomikos universiteto konferencijoje „krizė baigėsi (-iasi)?! Kas toliau?“ sakė jis.
Tokį didelį nedarbo lygį ekonomistas suskaičiuoja įvertinęs tuos žmones, kurie jau prarado viltis susirasti darbą ir nesiregistruoja oficialiais bedarbiai ir tuos, kurie emigravo.
„Jeigu mes apimsime tuos žmones, kurie praranda paskatas ieškoti darbo ir išnyksta iš nedarbo lygio rodiklių, nes nebepriklauso darbo jėgai, nes nedarbas skaičiuojamas pagal nedirbančiųjų santykį su darbo jėga. Taip pat jeigu mes apimsime beveik 100 tūkst. emigrantų, kurie per pastaruosius kelerius metus išvažiavo dėl to, kad negalėjo rasti darbo, tai ir gausime arti 25 proc.“, – teigė R. Kuodis.
Greito darbo rinkos atsigavimo jis neprognozuoja. Istoriškai nedarbo lygis Lietuvoje pradėdavo mažėti, kai ekonomika per metus paaugdavo vidutiniškai 5,3 proc.
„Kitaip tariant, reikia gana sparčiai lėkti į priekį norint stabilizuoti nedarbo lygį“, – atkreipė dėmesį ekonomistas.
Jo nuomone, eksportuojantis sektorius, kuris šiuo metu traukia Lietuvos ekonomiką, naujas darbo vietas turėtų pradėti kurti po kelerių metų. Kartu ekonomistas kritikuoja neteisingą valdžios laikyseną sprendžiant šią problemą.
„Emigracija, darbo rinkos dalykai yra didieji ledkalniai, kurie turi būti kažkaip apeiti. Valdžia gana pasyviai į visa tai reaguoja. (...) Bandoma kurti darbo vietas žmonėms, kurie jas jau turi, pavyzdžiui, IT sektorius, tačiau dabar problema yra ne tie žmonės, kurie turi darbus ir po to turės geresnius, bet tie, kurie jų neturi, slegia visą mūsų socialinę sistemą ir prastina klimatą šalyje. Tai ir yra didieji iššūkiai“, – savo nuomonė išsakė jis.
Iš anksto buvo aišku, kad skatinama neefektyviai
Jo teigimu, visos valstybės, kurios rimtai skatino ekonomiką, pirmiausiai pradėjo nuo investicinių projektų, nes jie kloja pamatus ūkio augimui ateityje. Tuo metu Lietuva nusprendė žengti kitu keliu.
„Mūsų valstybė pasirinko kitą būdą, kuris a priori buvo aišku, kad bus neefektyvus. Ji nutarė skolintis daug milijardų, kad iš pradžių palaikytų biudžetininkų perkamąją galią ir jų skaičių šalyje. Problema su tuo buvo ta, kad žmonės stengėsi sutaupyti kiek galima didesnę sumą pinigų. Šie pinigai nusėdo bankuose, bankai nekredituoja, siunčia pinigus į Švediją. Taigi tuo šios dalies skatinamasis poveikis ir baigėsi. Štai kodėl nepaisant didelio skolinimosi – 8-9 mlrd. Lt per metus – ekonomika krito nosimi žemyn”, – reziumavo ekonomistas.
Jo teigimu, sunku prognozuoti, kas laukia ateityje, nes grėsmių yra ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
„Yra daug klaustukų tiek dėl mūsų, tiek dėl mūsų ekonominės aplinkos ateities. Biudžeto situacija vis dar yra įtempta, norint ją stabilizuoti prireiks nemažai pastangų. Kaip žinote, Europa makaluojasi skolų krizėje ir dėl tam tikrų valstybių bankrotų klausimas yra ne ar, bet kada. Kai kurioms valstybėms nėra šansų išaugti turimos skolos ir tam tikri restruktūrizavimai neišvengiamai bus daromi. Geras klausimas, kaip tai paveiks Europą – pagrindinę mūsų rinką? Tai gali baigtis dar viena finansų krize. Tai yra viena didžiausių grėsmių mūsų plėtrai“, – sakė R. Kuodis.
Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje nedarbo lygis buvo 17,8 proc., arba 4,1 proc didesnis nei 2009-aisiais. Praėjusiais metais darbo neturėjo 291,1 tūkst. žmonių.
Toks nedarbo lygis buvo didžiausias nuo 1998 m., kai Statistikos departamentas pradėjo jį vertinti pagal vieningą palyginamąją metodiką.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 300 tūkst. registruotų bedarbių. Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenis skiriasi dėl skirtingų metodikų nustatant, ką laikyti bedarbiu.
