„Reikalas tas, kad šita sąvoka veikiau yra atgyvenusi posovietinėse šalyse, kur buvo devalvuota ir kur darbininkai taip ir neišmoko ginti savo teisių prieš privatų kapitalą. Tuo tarpu Vakarų visuomenėje tai nėra atgyvenęs dalykas, ten derybos dėl kontrakto bei geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų yra savaime suprantamas kiekvieno laisvo žmogaus, kiekvieno individo rūpestis“, - DELFI sakė G. Mažeikis.
Proletaras – tas, kuris kovoja dėl lygių susitarimo galimybių su darbdaviu?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius G. Mažeikis pasakoja, kad po Spalio revoliucijos Rusijoje 1917 m. Vakarų marksistai suabejojo proletariato sąmoningumu – ar kiekvienas valstietis, atėjęs dirbti į įmonę ar fabriką geba pasigirti ir proletarišku sąmoningumu. Pasak jo, tuomet buvo nuspręsta, kad darbininkas tampa proletaru tik po ilgo bendradarbiavimo su profesinėmis sąjungomis bei dalyvavimo įvairiose solidarumo akcijose – esą tik taip susiformuoja proletariška savimonė.
Sąmoningumas, anot G. Mažeikio, yra vienas svarbiausių dalykų apibrėžiant ir šiuolaikinį proletariatą, kuris nebegali būti siauriai suvokiamas, kaip fabrikų darbininkų judėjimas. Pasak pašnekovo, remiantis vėlesniais apibrėžimais, kad proletariatu laikomi visi samdomi darbuotojai, nepriklausomai nuo jų gaunamo atlyginimo dydžio, kurie dalyvauja solidarumo akcijose bei palaiko vienas kitą profesinėse sąjungose, galima manyti, jog šiai klasei ar grupei galima priskirti tiek parduotuvių kasininkes, tiek reklamos įmonių darbuotojus.
„Kitas dalykas, kad tie patys Vakarų marksistai jau irgi po Spalio revoliucijos pradėjo skirti papirktus proletariato atstovus ir nepapirktus. Tai papirkti tie, kurie yra mažiau eksploatuojami ir naudojasi tam tikromis privilegijomis bei nedalyvauja solidarumo akcijose, o nepapirkti tie, kurie dalyvauja solidarumo akcijose“, - pridūrė filosofas.
G. Mažeikis sako manąs, kad nors šiais laikais „proletariato“ ir „klasės“ sąvokos laikomos atgyvenusiomis, tačiau taip yra tik posovietinėse valstybėse, kuriose darbuotojai taip ir neišmoko tikrojo solidarumo bei savo teisių gynybos.
„Reikalas tas, kad šita sąvoka veikiau yra atgyvenusi posovietinėse šalyse, kur buvo devalvuota ir kur darbininkai taip ir neišmoko ginti savo teisių prieš privatų kapitalą. Tuo tarpu Vakarų visuomenėje tai nėra atgyvenęs dalykas, ten derybos dėl kontrakto bei geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų yra savaime suprantamas kiekvieno laisvo žmogaus, kiekvieno individo rūpestis. Vakarų politinėje filosofijoje jau nuo gimnazijos klasių mokoma apie lygaus kontrakto sudarymo sąlygas ir teisę būti oriam bei garbingam. Net ir didžiulių oro uostų bei aviakompanijų dispečeriai ar lakūnai, kurie turi pačią aukščiausią išsilavinimą ir atlyginimo reitingą, vis tiek save suvokia kaip proletariatą, kaip samdomus darbininkus“, - pasakojo pašnekovas.
R.Lazutka: šiais laikais susivienyti sunkiau
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka taip pat sako, kad marksistai regi panašumų tarp dabartinių „kontorinių darbuotojų“ ar, tarkime, pardavėjų bei prieš daugiau nei šimtą metų į kovą pakilusio proletariato.
„Pavyzdžiui, kuo nuo proletariato skiriasi kokios nors pardavėjos? Jų darbas yra gana toks paprastas, jos uždirba nedaug, darbo laikas suplanuotas, darbas pakankamai intensyvus ir varginantis. Bet netgi kontorų darbuotojų, eilinių biurų tarnautojų įtaka visuomenėje yra menka, jie lengvai pakeičiami, todėl jiems sunku iš darbdavio išsiderėti geresnes sąlygas“, - teigia R. Lazutka.
Pasak mokslininko, kai darbuotojas nėra ypač aukštos kvalifikacijos ir yra lengvai pakeičiamas, jo galimybės derėtis su darbdaviu sumažėja.
„Jeigu asmuo, pavyzdžiui, nepatenkintas darbu, tai jį pakeisti kuo nors kitu yra paprasta, o, tarkime, kokį nors aukštesnės kvalifikacijos darbuotoją, specialistą profesionalą pakeisti yra sunkiau. Tai reiškia, kad jis turi daugiau galimybių išsiderėti iš darbdavio geresnes sąlygas: atlyginimą bei visa kita“, - pasakojo R. Lazutka, pridūręs, jog lengvai pakeičiami darbuotojai gali savo teises ginti tik susivieniję.
Tačiau, anot jo, šiais laikais samdomiems darbuotojams vienytis yra sunkiau, nes nebėra didžiulių fabrikų – žmonės išsiskirstę po mažas įmones ir įstaigas, todėl jų interesai dažnai skiriasi.
„Paprastai tie darbo kolektyvai dabar yra santykinai nedideli ir ta ypatybė lemia, kad vienytis yra sunkiau, mat egzistuoja interesų skirtumai: pavyzdžiui, vienoje ir kitoje įstaigoje dirbančių asmenų interesai gali skirtis, ne taip, kaip vieno didelio fabriko darbininkų anuomet“, - teigė R. Lazutka.
Profesorius pabrėžia, jog šiais laikais išryškėjo ir kur kas didesnė darbuotojų diferenciacija, kai darbuotojai priskiriami įvairiausio lygio pakopoms – nuo aukščiausios iki žemiausios. Tai dar viena kliūtis siekiant bendrų samdomų darbuotojų tikslų įgyvendinimo.
„Pramoninėje gamyboje tos diferenciacijos nebuvo daug, buvo darbininkai, brigadininkas, cecho viršininkas ir direktorius – tai tiek pakopų ir viskas. O dabar jų yra gerokai daugiau, todėl to vieningumo mažiau ir profsąjunginis judėjimas, kaip sakoma, tampa nebeperspektyvus, nes samdomiems žmonėms sunkiau surasti savo bendrus interesus“, - svarstė mokslininkas.
A.Kubilius Gegužės 1-osios vos nepaaukojo dėl Kūčių
Praėjusių metų pabaigoje socialdemokratams pasiūlius Kūčias paskelbti ne darbo diena, atimant šį statusą iš kurios nors kitos šventinės dienos, premjeras Andrius Kubilius vos dėl to nepaaukojo Gegužės 1-osios. Tačiau politikams nesutarus, kuri iš esamų šventinių dienų galėtų būti paaukota, apsispręsta, jog laisvas Kūčias atidirbinėsime savaitgaliais.
„Mes manome, kad tos šventės, kurios Lietuvoje gimusios nepriklausomybės metais, turėtų būti labiau saugomos nei tos, kurias mes esam paveldėję“, – savo siūlymą motyvavo ministras pirmininkas bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas.
R. Lazutka savo ruožtu sako, kad Gegužės 1-oji bei kitos įvairios šventės ar akcijos sukuria bendrumo jausmą tarpusavyje bei su visa visuomene, todėl turi savo prasmę. Jo pasakojimu, streikais garsėjančioje Prancūzijoje profsąjungų narių nėra daug, tačiau šioje šalyje visuomenė dažniausiai palaiko, jeigu profsąjungos protestuoja.
„Protestuoti yra efektyvu tais atvejais, kai sutrikdomas normalus visuomenės gyvenimas, tarkime transporto ryšiai, oro uostai. Šios priemonės naudojamos, nes jos veiksmingos. Tačiau labai svarbu, kaip reaguoja gyventojai, nes reakcija gali būti skirtinga. Būna, kad žmonės piktinasi, jog kažkas nori išsireikalauti didesnių algų, o jie negali važiuoti į darbą, nors uždirba ne ką daugiau. O gali būti ir priešinga reakcija – pakentėsime, nes gali būti, kad ir mums reikės palaikymo, kai mes kovosime už savo teises“, - aiškino R. Lazutka.
Lietuvoje solidarumo nerasta?
„Aš dažnai duodu daugiabučio pavyzdį, ypač jeigu jis yra aukštesnis, ten daugiau butų ir žmonės sunkiai susitaria dėl remonto ar renovacijos. Pavyzdžiui, reikia susitarti penkiasdešimčiai šeimų, bet jos nesugeba. Tai net ne darbo sritis, bet buitinė. Arba, tarkime, reikia nukasti sniegą kieme. Žmonės skundžiasi, kad negalima išbristi. Tai tiesiog galėtų sudaryti grafiką ir vienai šeimai tektų per žiemą kasti vieną kartą ir išspręstų problema. Bet nesusitaria ir kiekvienas galvoja: kodėl aš kasiu, kaimynas nekasa, kiek aš galiu dėl kitų stengtis“, - teigė profesorius.
Pasak R. Lazutkos, tokia lietuvių elgsena dažnai aiškinama sovietiniu mentalitetu, tačiau, jo nuomone, Lietuvoje žmonės į kolektyvizmą nelikę būtent dėl sovietmečiu įgyto polinkio gerovės siekti individualiai ir per daug apie tai neskelbiant. Pavyzdžiui, esant prekių deficitui sovietmečiu gyventojai, vietoje įvairių demonstracijų ar nepasitenkinimo reiškimo įprato tyliai duoti kyšį pardavėjai ir gaut reikiamą prekę. Todėl jei įvairios demonstracijos ar akcijos vakariečiams yra įprastas tikslo siekiams, pas mus gerovės siekiama pavieniui, per pažįstamus ir panašiai.
„Dažnai aiškinama, kad tai sovietinis mentalitetas, ta prasme, kad žmonės linkę į kolektyvizmą, bet man kaip tik atrodo, kad žmonės į tai nelinkę, kad tas kolektyvizmas sovietmečiu buvo parodomasis, o žmonės savo padėtį gerindavosi individualiai. Nebuvo leidžiama steigti kokių nors organizacijų, buvo tik partija, komjaunimas, profsąjunga. Todėl žmonės gerovės siekė individualiai, truputį su korupcija, todėl ir tie kyšiai paplitę. Kai buvo prekių deficitas, tai, vietoje to, demonstracijos prieš prastą sistemą, žmonės nešdavo pardavėjai kyšį ir gaudavo batus ar ką kita“, - svarstė mokslininkas.
DELFI primena, kad Gegužės 1-oji švenčiama kaip tarptautinė darbininkų diena. Jos ištakos siekia 1886 m., kai Čikagos policija buvo priversta malšinti darbininkų maištus, siekusius sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų. Po trejų metų ši diena Paryžiuje paskelbta tarptautine darbininkų solidarumo diena, ji ypač populiari valstybėse, kuriose vyrauja kairiosios politinės idėjos.
