Apklausos metu paaiškėjo, kad 36 proc. apklaustųjų samdomųjų darbuotojų nurodė, jog jų darbovietėje nevyksta nuolatiniai darbdavio ir darbuotojų atstovų susitikimai, kurių metu galima aptarti darbo sąlygas ir tvarką, o 64 proc. teigė, kad tokie susirinkimai vyksta.
„Galima teigti, kad nuolatinių susitikimų rengiamas Lietuvoje yra santykinai dažnas reiškinys, nes “Europos socialinio tyrimo“ apklausoje dalyvavusių Europos šalių vidurkis – 55 proc. Darbdavio ir darbuotojų atstovų susitikimų rengimas dažniausiai vyksta Lietuvos valstybinėse įmonėse, viešojo sektoriaus, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos priežiūros institucijose. Taip pat tokie susitikimai rengiami daugiau nei pusėje privačių įmonių, kuriose dirba apklaustieji respondentai. Taigi privačiame sektoriuje reguliarūs darbdavio ir darbuotojų atstovų susitikimai dėl darbo tvarkos nustatymo vyksta rečiau, o tai, žinoma, nėra gerai vertinant iš samdomųjų darbuotojų perspektyvos“, - tyrimo duomenis komentuoja Kauno technologijos universitetas (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Giedrius Žvaliauskas.
Apklausos duomenimis, susitikimai nevyko 25 proc. valstybinių įmonių, 32 proc. viešojo sektoriaus bendrovėse ir 42 proc. privačių įmonių.
Dirbantieji mano, kad susitikimai įmonėje gali būti reikšmingi tada, jei jų metu yra priimami sprendimai dėl darbo sąlygų ir tvarkos: 10 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų nuomone tokie aptarimai turi nedidelę arba jokios įtakos darbo sąlygų ir tvarkos nustatymui, 52 proc. atsakė, kad susitikimai turi šiek tiek įtakos, o 38 proc. mano, kad susitikimai su darbdaviais turi didelę įtaką.
„Vadinasi, vertinant dirbančiųjų nuomonę tokių sutikimų rengimas gali būti traktuojamas, kaip svarbus instrumentas, leidžiantis turėti tiesioginę įtaką darbuotojų darbo sąlygų ir tvarkos nustatymui, nes 38 proc. respondentų mano, kad tokie susitikimai darbovietėje turi santykinai reikšmingą įtaką“, - sako G. Žvaliauskas.
Pasak jo, palyginti su kitomis “Europos socialinio tyrimo“ apklausoje dalyvavusiomis šalimis, Lietuva pagal šį kriterijų yra vidutiniokė, nes likusių 26 Europos šalių rezultatų vidurkis dėl susirinkimų svarbos buvo beveik toks pat - 37 proc.
„Pagal kriterijų, kad susirinkimai turi įtaką darbuotojų darbo sąlygų ir tvarkos nustatymui, Lietuva patenka tarp Vokietijos ir Graikijos“, - pastebi G. Žvaliauskas.
Profsąjungų įtakos dirbantieji nemato
„Taigi kilus nesutarimams su darbdaviais dėl darbo sąlygų ir tvarkos, dauguma samdomųjų darbuotojų turėtų šią problemą spręsti nesitikėdami, kad už jų nugaros bus pakankamą įtaką turinčios profesinės sąjungos. Europos šalių atsakymų variantų „Nedidelę arba jokios įtakos“ ir „Darbovietėje nėra profesinių sąjungų ar jų narių“ vidurkis yra 58 proc., kai Lietuvoje jis yra 70 proc.”, - sako G. Žvaliauskas.
23 proc. apklaustųjų atsakė, kad profsąjungos turi šiek tiek įtakos, o 8 proc. mano, kad profesinės sąjungos turi didelę įtaką.
Apklausa parodė, kad dažniau silpnesnes profesinių sąjungų pozicijas atsakė pastebintys privatus sektoriaus darbuotojai ir rečiau viešojo sektoriaus organizacijų personalas.
„Ši takoskyra tarp viešojo ir privataus sektoriaus yra vienas iš svarbesnių faktorių galinčiu paaiškinti tai, kad darbuotojų streikai Lietuvoje praktiškai rengiami tik viešojo sektoriaus organizacijose, o privačiose įmonėse tvyro ramybė, nes streikus Lietuvoje gali rengti tik profesinės sąjungos ar darbo tarybos“, - pastebi KTU mokslininkas.
Be to, G. Žvaliauskas pastebi, kad atsakymo variantą „Darbovietėje nėra profesinių sąjungų ar jų narių“ pasirinko 23,8 proc. europiečių, kai Lietuvoje taip atsakė 43,6 proc.
„Tai atskleidžia, kad profesinių sąjungų – tradicinio dirbančiųjų interesų gynimo instrumento – plėtra Lietuvoje nėra didelė. Nors šalyje turime stiprias darbdavių organizacijas, bet stiprių profesinių sąjungų, kaip realios atsvaros Trišalėje taryboje kapitalui ir Vyriausybei, vis dar nėra, - sako jis. - Konkrečiai palyginanti su kitomis Europos šalimis, Lietuva pagal šį kriterijų patenka į tų šalių grupę, kuriose profesinių sąjungų plėtra yra viena mažiausių. Mes lenkiame tik Lenkiją, Rusiją, Čekiją, Vengriją ir Bulgariją. Profesinių sąjungų aktyvistai galėtų tik pasvajoti žvelgdami į tradiciškai organizuotas Skandinavijos šalis. Atsakymo variantą „Darbovietėje nėra profesinių sąjungų ar jų narių“ Suomijoje pasirinko tik 1,1 proc. respondentų, Danijoje – 2,1 proc. bei Švedijoje - 2,9 proc. Ko gero šiuo metu esame užburtame rate: kadangi Lietuvos profesinės sąjungos yra silpnos, dirbantieji nesidomi jų veikla, o kadangi dirbantieji nesidomi profesinių sąjungų veikla, jos ir toliau lieka silpnos“, - mano G. Žvaliauskas.
Pasak jo, mokslininko, viena iš priežasčių, kodėl profesinės sąjungos Lietuvoje yra silpnos, yra tai, kad sovietmečiu buvo diskredituotos samdomųjų darbuotojų interesus galinčios organizacijos.
Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa buvo atlikta 2011 m. gegužę – rugpjūtį, vykdant tyrimą „Europos socialinis tyrimas: šiuolaikinės Lietuvos visuomenės nuostatos, vertybės ir elgsena“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba.
