Lanksčios darbo formos dažniausiai egzistuoja tik popieriuose
Kaip patvirtino Žinių ekonomikos forumo kartu su partneriais 2009-2012 m. vykdytas projektas „Darbdaviai už šeimai palankią darbovietę“, Lietuvos darbdaviai ir darbuotojai itin pamiršę tokias lanksčias darbo formas, kaip suspausta darbo savaitė, darbo nuoma, metinės darbo valandos, darbas pagal iškvietimą. Šios galimybės į darbo rinką esą leistų grąžinti jaunus, darbingus ir šeimai įvairių įsipareigojimų turinčius asmenis.
Projekto rezultatai patvirtino, kad į darbo rinką didelė dalis bedarbių negali įsijungti dėl įsipareigojimų šeimai – slaugo artimuosius, laiku neįgyja reikiamų įgūdžių, negali skirti įprastinių aštuonių valandų per dieną darbui ar kitaip yra atskirti.
„Šeimai palankių darboviečių kūrimo iniciatyvų sėkmė, visų pirma, priklauso nuo darbdavių ir darbuotojų požiūrio, bet labai reikalingas ir darbo santykius reguliuojančios teisinės bazės lankstumas. Didelė paskata būtų ir valstybės dėmesys ir parama darbdaviui, taikančiam lanksčias darbo organizavimo formas“, - įsitikinęs Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris.
„Forumas jungia daugybę socialiai atsakingų įmonių, kurios jau taiko šeimai lanksčias formas. Todėl pamanėme, kad, turėdami šią patirtį, galėtume ją pasidalinti plėsdamiesi į tradicinės pramonės sritį, nes mums atrodė, kad situacija šioje srityje labai bloga“, - projekto idėją išdėstė pašnekovas.
Jo teigimu, projektas parodė, kad nėra viskas taip blogai, kaip atrodė. Iš daugybės ES nustatytų lanksčių darbo formų, Lietuva taiko beveik visas. Kaip minėta, visai pamirštos tik anksčiau išvardytos keturios darbo formos. Tačiau didžiausia problema – darbdavių ir darbuotojų bendravimo stoka.
Darbuotojai bijo prašyti palankesnių darbo sąlygų
„Projektu metu sukūrėme modelį – kol žmonės mokėsi ir dirbo, kažkas prižiūrėjo jų vaikus ir artimuosius. Taip pat turėjome mokymus darbdaviams, aiškinomės, kaip kaip jie vertina lanksčias darbo formas. Pasirodė, kad visi tarsi yra patenkinti, bet niekas šių darbo formų netaiko. Viena iš priežasčių – darbdaviai turi per mažai motyvacijos, nes negirdi tokio pageidavimo iš pačių darbuotojų. Tik IT sektoriau specialistais patys diktuoja sąlygas darbdaviams, tuo tarpu mažas pajamas gaunantys žmonės yra pernelyg neužtikrinti dėl savo darbo vietos ir ateities. Kalbant su žmonėmis iš tiesų pasijunta, kad jie nėra aktyvūs, neina pas darbdavį, neprašo kitokių darbo sąlygų ir net nedrįsta pasakyti, kad turi namuose problemų“, - pasakojo E. Leichteris.
Anot jo, kai kurie darbdaviai baiminasi, kad lanksčios darbo valandos gali pakenkti darbo našumui. Ypač ši baimė jaučiama tradicinėje pramonėje, kur nuo to, ar žmogus yra laiku savo darbo vietoje, priklauso ir kitų darbas.
„Visgi mes tikėjomės didesnio pasipriešinimo. Verslininkai nėra kažkokie vergvaldžiai. Jie supranta, kad žmogaus našumas labai priklauso nuo to, ar jis jaučiasi laimingas. Darbdaviai pasiruošę padėti žmonėms ir taikyti lanksčias darbo sąlygas, jei tik jos nepakenks darbo našumui. Tačiau jie pastebi, kad besikreipiančiųjų nėra. Jie sako: „Negi mes klausinėsime, ar žmogus turi problemų. Tai juk skambės kaip įžeidimas“, - tikino pašnekovas.
Anot edukologijos profesoriaus Tado Tamošiūno, šiuo projektu siekta ne tik edukologinių, bet ir socialinių tikslų – padėti žmonėms, kurie stokoja paramos, negali patys įgyti reikiamų įgūdžių ir susirasti darbo. Jo teigimu, šio projekto metu 70 proc. žmonių mokėsi pirmą kartą.
Pašnekovas apgailestavo, kad 2004 m. pradėtas mokymosi visą gyvenimą projektas nėra toks sėkmingas. Nors jam išleidžiama pinigų suma kasmet didėja, šiame projekte stabiliai sukasi vos 5 proc. žmonių. „Tai tragiškas skaičius, rodantis, kad dalyvauja tos pačios tikslinės gyventojų grupės“, - teigė profesorius.
