Pavyzdžiui, mažėjant žaliavų ar gamintojo kainoms, mažmeninės (parduotuvių) kainos krinta gerokai lėčiau (jei išvis krinta), o žaliavų kainoms kylant – šoka aukštyn kone kosminiu greičiu.
Kita išvada (taip pat iš anksto žinoma) – stipriausia grandis, bent jau Lietuvoje, yra prekybininkai, ir jie dėl kainų tikrai nėra linkę kuklintis, tad augančios žaliavų kainos – puiki proga tuo pasiteisinant dar labiau padidinti antkainius.
Ir trečioji, mums lemtinga, išvada – maisto produktų kainos auga visur. Tačiau ne visur lėšų, tenkančių maisto produktams, dalis šeimos pajamų struktūroje yra tokia svari. Juk egzistuoja skirtumas, ar maistui išleidi 25–30 proc. pajamų (kai kuriose šalyse išleidžiama dar mažiau), ar 50 proc. ir daugiau, kaip Lietuvoje, beje, tai – dar optimistiškas statistinis vidurkis.
Liudija ekonomikos augimą
Konkurencijos tarybos tyrime konstatuota, kad per metus (nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. rugsėjo) daugiausia brango keletas būtiniausių produktų: 2,5 proc. riebumo geriamasis pienas vidutiniškai pabrango 25,1 proc., 30 proc. riebumo grietinė – 26,3 proc., sviestas – 21,9 proc., varškė – 12,3 proc., „Tilsit“ tipo sūris – 14 proc., duona ruginių miltų pagrindu – 10,8 proc.
Vidutinė pieno supirkimo kaina per metus padidėjo 50 proc., vidutinė didmeninė pieno produktų kaina – 6,2 proc., eksporto – 43,8 proc.
Tyrime teigiama, kad jau 2009 m. pabaigoje Europos Komisija pabrėžė, jog nuosmukiui pasaulyje baigiantis nereikėtų stebėtis, jeigu žemės ūkio prekių kainos vėl pradėtų sparčiai augti, o „dėl rinkos veikimo trūkumų maisto produktų mažmeninės kainos gali išaugti neproporcingai“.
Dažnai pastebimas labai greitas kainų kilimas augant gamybos išteklių kainoms ir žymiai lėtesnis jų mažėjimas nėra neįprastas konkurencinėms rinkoms ir nebūtinai reiškia oligopolijos veikimo ypatumus ar draudžiamų susitarimų egzistavimą, nors esant reikalui Konkurencijos taryba ketina pradėti tyrimą ir šia tema.
Prekybininkai nesikuklina
Minėtos institucijos tyrime konstatuota ir tai, kad didžiausią maisto produktų, pavyzdžiui, miltų, geriamojo pieno, mažmeninės kainos dalį sudaro būtent prekybos antkainis – 2010 m. rugpjūtį buvo atitinkamai 31 ir 37,2 proc. Duonos pramonės dalis (procentais) kainos struktūroje nuo 2007-ųjų išlieka daugmaž vienoda, o prekybos antkainis padidėjo nuo 14 iki 20 proc.
Pastarasis pradėjo augti nuo 2008 m. vidurio; 20 proc. dalis buvo pasiekta 2009-ųjų pavasarį ir nuo to laiko svyruoja ties 20–23 proc. Ruginės duonos mažmeninė kaina didėjo iki 2009 m. pavasario, paskui kiek sumažėjo ir nuo to laiko išlieka maždaug vienoda. Prekybos antkainis itin padidėjo 2010-ųjų pradžioje (nuo 20 iki 29,6 proc.) ir nuo tada svyruoja apie 28 proc.
Pieno produktų srityje taip pat aiškiai pastebima mažmenininkų dalies didėjimo tendencija, ypač 2008 m. pavasarį pradėjus smarkiai mažėti pieno supirkimo kainai. Geriamojo pieno mažmeninė kaina 2007–2010 m. svyravo, ypač didelis jos sumažėjimas buvo pastebėtas 2009-ųjų rudenį, šiuo metu kaina grįžta į 2008 m. lygį. Kainos struktūroje labiausiai išaugo prekybos antkainis (30 proc. dalis pasiekta 2009 m. viduryje), beje, jis sudaro didžiausią kainos dalį. Tokia tendencija pastebima visose tirtose prekių grupėse.
Labai baimintis nereikėtų
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko teigimu, kainos Lietuvoje ir toliau kils, tačiau bendras jų lygis ir toliau liks žemesnis nei Vakarų Europoje, tad per daug baimintis nereikėtų. Nors kai kurių produktų kainos mūsų šalyje aukštesnės nei Vakarų Europoje, vis dėlto dažnai lyginami nelygintini dalykai, sakykim, aukščiausios kokybės lietuviškas sūris su kokiu nors sūrio produktu.
Natūralios sultys Europoje, be abejo, kainuos brangiau, tačiau gaminamos iš koncentratų, jei perki didelę pakuotę, bus pigesnės; žymiai mažesnės kainos yra ir Europos miestų užkampiuose esančiose parduotuvėse ir t. t.
Pripažinęs, kad dėl mažos gyventojų perkamosios galios kainų augimas yra dramatiškas ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir gamintojams, S. Besagirskas sakė, jog įtampą sumažins pigesnės, tačiau itin nekokybiškos importinės prekės. Sakykim, jau dabar Lietuvoje galima nusipirkti kiniškų drabužių, kuriuos labai saugant galima vilkėti vos mėnesį, o iš esmės jie yra vienkartiniai.
Prekybos tinklai pasiūlys itin pigių, tačiau nekokybiškų maisto produktų – šis maistas, be jokios abejonės, nėra nuodingas, visgi maistingu jo tikrai nepavadinsi. Ekonomistas teigė bijąs, kad ir Lietuvos maisto gamintojai vietinei rinkai neimtų gaminti prasčiau.
Taigi padėtis nėra guodžianti – kol kas drastiškai augančias žaliavų kainas Lietuvos gamintojai perkelia ant užsienio vartotojų pečių, tačiau ir ši galimybė nėra neribota. Be to, pasaulyje formuojasi vadinamasis žaliavų burbulas – jau keliskart pabrango ne tik nafta, metalai, medvilnė, kakava, cukrus ir kitos žaliavos. Į šią rinką įsisuko spekuliantai, ir tai nieko gero nežada. Mums blogai ir tai, kad gamybos įmonės yra priverstos dar labiau mažinti sąnaudas, prie kurių priskiriami ir atlyginimai, o tai savo ruožtu mažina perkamąją galią, ir ratas sukasi lyg užburtas...
Vis dėlto, pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovo, mūsų šalyje pagrindiniai kainų pokyčių lėmėjai ir toliau lieka prekybininkai, visiems atvejams turintys vieną paaiškinimą – antkainiai nėra dideli – ir pamirštantys visus kitus mokesčius, kuriuos tenka mokėti gamintojams. Sudėjus juos visus, antkainis kartais siekia 200–300 proc., ir kuo pigesnė prekė, tuo jis didesnis. Beje, S. Besagirskas sakė per daug nesitikįs ir iš Konkurencijos tarybos tyrimų, nes ji neturi pakankamai galių.