– Dalis politikų, ekonomistų kaip vieną didžiausių dabartinių Lietuvos problemų įvardija emigraciją. Ar emigracija tokia grėsminga?

– Trumpuoju laikotarpiu emigracija išties gali padaryti didelę žalą šalies ekonomikai. Neigiamas poveikis gali būti ypač stiprus, kai iš šalies emigruoja patys darbščiausi ir gabiausi gyventojai. Juk per pastaruosius 10 metų iš Lietuvos emigravo kone kas šeštas 20-40 metų gyventojas. Tai sukėlė didelę diskusijų bangą, kad Lietuvoje greitu laiku pasiliks tik pensininkai ir vaikai, kuriais niekas nebegalės pasirūpinti, o ilgainiui Lietuvos žemė atrodys kaip kadaise Antano Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis: „tik ant asfalto pliko, keli apykreiviai pensininkai liko...“

Tačiau nereikia pamiršti, kad kiekviena problema tuo pačiu yra ir galimybė, o nemaža dalis nepasitenkinimo dėl emigracijos kyla dėl to, kad žmonėms, o ypač Lietuvos piliečiams, apskritai yra labiau būdinga skųstis įvairiomis negandomis, o ne džiaugtis atsiveriančiomis galimybėmis. Taigi žmonės yra labiau linkę į gyvenimą žiūrėti iš „pusiau tuščios“, o ne iš „pusiau pilnos“ stiklinės prizmės. Pats ponas Merfis, kuris gyveno labiausiai nuo emigracijos nukentėjusioje šalyje – Airijoje, kadaise yra pasakęs, kad kiekvienoje visuomenėje yra apie 20 proc. žmonių, kurie visuomet viskuo nepatenkinti.

– Užsiminėte apie iš emigracijos kylančias galimybes. Kokios jos?

Žygimantas Mauricas
– Visų pirma, tai neretai leidžia žmonėms geriau išnaudoti savo darbinį ir kūrybinį potencialą. Pažvelgus į Lietuvos istoriją matome, kad dalis gabiausių ir darbščiausių gyventojų nuolat emigruodavo iš Lietuvos į didesnes ir turtingesnes šalis – ar tai būtų Lenkijos Respublika, ar Rusijos Imperija, ar Vakarų Europos šalys ar legendomis apipinta JAV. Nemaža dalis šių emigrantų vėliau sugrįždavo į Lietuvą ir, panaudoję savo sukauptą patirtį bei idėjas, įdėdavo svarų indėlį į visuomenės socialinės, ekonominės ir politinės raidos formavimą.

Pavyzdžiui, Airijos ekonominį stebuklą didele dalimi lėmė užsienio informacinių technologijų (IT) kompanijų investicijos, kurias į šią šalį priviliojo JAV ir Jungtinėje Karalystėje dirbę airių emigrantai. Lietuvoje jau matyti panašių tendencijų: strateginių rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ taip pat į Lietuvą atėjo ne be šioje kompanijoje dirbusių lietuvių pagalbos. Žvelgiant į istoriją, matome, kad nemaža dalis Lietuvos šviesuomenės trumpesnį ar ilgesnį laiką gyveno emigracijoje: pavyzdžiui, Jonas Basanavičius, Valdas Adamkus.

Dar įdomiau yra tai, kad tuo metu, kai mes skundžiamės didele emigracija, vengrai skundžiasi, kad jų šalies gyventojai yra pernelyg sėslūs ir neišnaudoja Europos Sąjungos laisvo darbo jėgos judėjimo privalumų. Specialistai Vengrijoje nuogąstauja, kad, užsidarę savo šalyje, ilgainiui jie atsiliks nuo pirmyn judančio Europos traukinio. Būdami šalia Austrijos, Vokietijos, vengrai įsikandę savo šalies, bijo ją palikti, įsivaizduoja, kad vėliau grįžę čia neras darbo. Jie verčiau dirbs už mažą atlyginimą Vengrijoje, negu ieškos kažkokių galimybių užsienyje. Vengrai tai mato kaip vieną didžiausių problemų šalies ateities augimui.

Gali skambėti kiek paradoksaliai, bet emigracija tam tikrais atvejais padeda ugdyti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą – būtent emigrantai dažnai būna didžiausi lietuviškos kultūros puoselėtojai. Tai vėlgi yra natūralu, nes žmonės yra linkę pradėti vertinti tai, ką turi, tik tada, kai to netenka.

Galų gale, kiekvienam iš mūsų reikėtų užduoti retorinį klausimą: ar geriau emigruoti, ar likti namuose ir krimsti bedarbio duoną? Jei bent kas trečias emigrantas grįš į Lietuvą, tai bus gerokai didesnė pridėtinė vertė negu trys viltį praradę bedarbiai. Be to, grįžę jie sukurs naujas darbo vietas ir taip užtikrins, kad ateityje kitiems nebetektų emigruoti.

– O ką galvojate apie studijuoti išvažiuojantį jaunimą?

– Su studentais šiek tiek didesnė rizika. Ryšys su savo šalimi formuojasi jaunesniame amžiuje – darželyje, mokykloje, pirmuosiuose universiteto kursuose. Jeigu studentai iš Lietuvos išvažiuoja labai anksti, yra rizika, kad jie sąsajas su šalimi ateityje nutrauks. Tokia emigracija ir yra viena pavojingiausių.

Jeigu žmonės važiuoja studijuoti magistro, jokios rizikos nėra. Netgi skatinčiau važiuoti mokytis, dalyvauti mainų programose. Tai labai geras dalykas, nes žmogus ir pamato, kaip yra užsienyje, ir pasisemia idėjų, naujų įžvalgų, o tada daugiau mažiau grįžta į Lietuvą. Neretai žmonės, kurie jau ir bakalaurą, ir magistrą studijuoja užsienyje, praranda ryšį su Lietuva ir jiems būna sunkiau grįžti, adaptuotis Lietuvoje jau grįžus.

–O kaip su vyresniais, kurie išvažiavo, rado darbus ir bando užsidirbti užsienietišką pensiją? Jie dažnai į Lietuvą teplanuoja grįžti numirti...

– Pats esu gyvenęs tiek Airijoje, tiek Anglijoje, kur labai didelė lietuvių koncentracija. Praktiškai didelė dauguma emigrantų norėtų grįžti į Lietuvą, tik galbūt to neprisipažįsta sau. Turbūt didžiausi Lietuvos patriotai yra emigrantai. Net jų vakarėliuose klausomasi vien tik lietuviškos muzikos, žiūrimi lietuviški filmai. Noras yra, tik tai labai priklauso nuo ekonominės situacijos.

Nereikia tikėtis, kad grįš didelė dalis žmonių. Bet jei bent kas trečias grįžtų, jie būtų pasisėmę naujų idėjų. Londone daug bendravau su statybų sektoriaus darbuotojais. Reikia pripažinti – jų efektyvumas geresnis nei čia likusių darbuotojų. Jeigu jie grįžtų į Lietuvą, bendras mūsų darbo efektyvumas pagerėtų. Emigrantai pritaiko naujausias technologijas, metodus, jų požiūris į darbą šiek tiek kitoks.

– Šalia ekonominės emigracijos priežasties, dažnai įvardijama Lietuvos egzistuojanti nepagarba žmonėms, vyraujantis neteisingumo jausmas. Ką apie tai manote Jūs?

– Pasaulyje pagrindinėmis emigracijos priežastimis įvardijamos trys: ekonominė, socialinė aplinka ir klimatas. Nereikia pamiršti, kad mes kenčiame ir nuo klimato – nemažai žmonių nori emigruoti dėl geresnio vietinio klimato.

Lietuvą lygindami su Baltijos šalimis, pastebėsime, kad iš Estijos emigruoja labai mažai žmonių, o iš Lietuvos – labai daug. Pagrindinis skirtumas tarp mūsų šalių, manau, yra neteisingumo jausmas. Tai susiveda ir į pajamų pasiskirstymą – Lietuvoje didžiausias skirtumas tarp neturtingiausių ir turtingiausių gyventojų. Kita priežastis – teisingumo stoka, arba susidaręs įvaizdis, kad tokia stoka yra. Formuodama neigiamą nuomonę prie to prisideda ir žiniasklaida. Taip pat gyvas jausmas, kad valstybė tavimi galbūt nepasirūpins bėdos atveju, į gyvenimą turi kabintis savo jėgomis. Toks nesaugumo jausmas irgi skatina žmones emigruoti.

Aišku, vis dar labai paplitęs dalykas – verslo kultūra. Ji šiek tiek gerėja, bet dar ganėtinai atsilieka nuo Vakarų Europos kultūros. Lietuvoje yra daug išnaudojimo pavyzdžių. Papuolęs į tokią aplinką, įmonę, žmogus daro išvadą, kad Lietuvoje ir visos kitos įmonės elgiasi panašiai.

– Jūsų prognozėmis, Lietuvai artimesnis sėkmingai emigracija pasinaudojusios Airijos ar nuskurdusio Anykščių šilelio likimas?

– Tai priklauso nuo sąlygų. Čia labai svarbus Vyriausybės vaidmuo – sukurti palankias sąlygas kurtis verslui Lietuvoje. Į tai įeina ir biurokratinės naštos mažinimas, ir verslumą skatinantys mokestinės aplinkos pokyčiai.

Taip pat svarbi viešųjų paslaugų kokybė, saugumo garantijos – niekas nenori važiuoti į šalį, kurioje nepatogu gyventi – pavyzdžiui, trūksta darželių, mokyklų. Žmonėms turi būti užtikrinta pagrindinė infrastruktūra.

Štai iš Airijos buvo emigravę trečdalis gyventojų, emigracijos mastas buvo gerokai didesnis nei Lietuvoje. Tačiau vėliau airiai pamatė, kad ekonomikos sistema stabili, mokesčiai, ypač darbo jėgos, sumažinti, korupcija praktiškai panaikinta, sudarytos sąlygos vystytis verslui. Tada žmonės pamatė atsiveriančias galimybes ir buvę emigrantai masiškai pradėjo grįžti į šalį. Su savimi jie atsivežė visas IT kompanijas.

Jau minėjau į Lietuvą atėjusią „Euromonitor International“ – ten dirbęs lietuvis įkalbėjo, kad įmonė ateitų būtent į Lietuvą, o ne kitur. Tokio vieno emigranto pridėtinė vertė Lietuvai milžiniška. Mat įmonė Lietuvoje įdarbino per 100 darbuotojų, gaunančių gerokai didesnį negu rinkos vidurkis atlyginimą, ir prisideda prie ekonomikos skatinimo.

Jeigu su tokiomis idėjomis ir investicijomis grįžtų bent jau 10 proc. emigrantų, Lietuva turėtų labai didelį augimo potencialą. Po 10 metų galėtume pralenkti kad ir Estiją. Tai, manau, realus dalykas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (256)