„Piešti paveldo objektus pradėjau dar studijuodamas architektūrą tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitete). Architektūros menas tiesiog užbūrė mane, o piešimas tapo ne tik svarbia architekto išsilavinimo dalimi, bet ir tiesiog neatsiejama gyvenimo dalimi. Iš pradžių piešiau nemažai peizažų.
Atvykęs dirbti į Vilnių, susipažinau su garsiu architektu akademiku Vytautu Edmundu Čekanausku. Kartu su juo pradėjome važinėti po visą Lietuvą ir piešti liaudies architektūrą – sodybų pastatus, bažnytėles, varpines, koplytėles. Tačiau laikui bėgant pradėjau jausti, kad labiausiai man norisi piešti būtent dvarų, pilių griuvėsius.
Šis paveldas sparčiai nyko, sovietmečiu daugeliu atvejų buvo visiškai nevertinamas. Į dvarų ansamblius buvo grūdami įvairūs svetimkūniai – naujos fermos, sandėliai. Tačiau senieji dvarų pastatai, vieni geriau, kiti prasčiau išlikę, dar alsavo gyvybine energija“, – prisimena dvarų piešimo pradžią Arūnas Eduardas.
Per kelis dešimtmečius sukauptus piešinius architektas neseniai eksponavo parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o po jos padovanojo viso gyvenimo darbą muziejui, kuris rengiasi išleisti architekto piešinių albumą.
Liko tik piešiniai
Arūno Eduardo piešiniai – neįkainojamas lobis. Dalies pastatų, užfiksuotų architekto piešiniuose, jau nebėra.
„Štai Musninkų, arba Musninkėlių, dvaras Širvintų rajone buvo gana įspūdingas. Čia buvo išlikusi dalis dvaro rūmų, svirnas, malūnas, tvartas, o šalia – Barboros koplytėlė. Kolūkio laikais dalis pastatų dar buvo naudojami, turėjo stogus, todėl šiaip taip laikėsi. Apžiūrėjau dvarą ir nusprendžiau atvažiuoti viską nupiešti. Deja, nespėjau. Kolūkio pirmininkas įsigudrino pasamdyti čigonų taborą ir nugriovė nemenkus rūmų likučius.
Nupiešiau tvartus, nuostabioje vietoje buvusį vandens malūną. Deja, ir šių pastatų jau nebėra – juos po Nepriklausomybės atkūrimo privatizavo visiškai neatsakingi žmonės, apleido ir leido pastatams sugriūti. Dabar paskutines dienas gyvena ir dvaro svirnas. Iš viso Musninkų dvaro teliko Barboros koplytėlė“, – apgailestauja Arūnas Eduardas.
Dvarai nyksta ir dabar
Anot architekto, paradoksalu, tačiau baisiausias metas daliai dvarų buvo netgi ne sovietmečiu, bet dabar, kai juos atgavo arba išsipirko įvairūs savininkai.
„Sovietmečiu daugelis dvarų ansamblių, be abejo, buvo išdarkyti, į juos prigrūsta įvairiausių gamybinių pastatų. Tačiau šiaip ar taip, kad ir nuniokoti, senieji pastatai dažniausiai dar buvo su stogais. Dabar dvarų likimas dvejopas – arba jie patenka į geras rankas ir restauruojami, arba paliekami griūti. Ir širdis džiaugiasi, kai į mane kreipiasi žmonės, prašydami prieš kelis dešimtmečius darytų dvaro piešinių, kad panaudotų juos atstatydami pastatus. Tokių atvejų jau irgi buvo“, – džiaugiasi Arūnas Eduardas.
Savo piešiniuose architektas stengiasi užfiksuoti pastato dvasią, tačiau visada laikosi ir ypatingo tikslumo. Taip meno kūrinys tampa ir istoriniu dokumentu, gelbstinčiu nuo visiškos nebūties daugelį paveldo objektų.
„Žinoma, dvarų griuvėsius būtų galima ir paprasčiausiai nufotografuoti. Tačiau fotografija neleidžia taip atskleisti pastato dvasios, kaip tai galima padaryti piešiant“, – įsitikinęs Arūnas Eduardas.
Anot modernius pastatus kuriančio profesionalaus architekto, iš senosios architektūros galima labai daug ko pasimokyti, o būtent – kaip architektūra iš naudotojiškos gali virsti menine.
Užrašo žmonių pasakojimus
Aistrą piešimui Arūnas Eduardas perdavė ir savo šeimos nariams. Jie visi – žmona Rūta, sūnūs Arūnas bei Gediminas ir duktė Viktorija – yra architektai.
„Piešti važiuoju ir vienas, ir su draugais, šeima. Kartais tenka pernakvoti kur nors prie dvaro griuvėsių pasistatytoje palapinėje ar pas vietos žmones. Kiek istorijų esu išgirdęs! Žmonių pasakojamas dvaro legendas užsirašau. Taip greta piešinių iš kelionių parsivežu ir užrašų sąsiuvinius“, – pasakoja nykstančio paveldo metraštininkas.
Daugelis Arūno Eduardo kelionių neapsiėjo be nuotykių. Architektas juokdamasis prisimena šias istorijas:
„Bepiešiant vieną dvarą, atskubėjo žmogus ir paprašė padėti sugauti bičių spiečių. Iš pradžių kiek išsigandau – juk sugels. Tačiau vyras paaiškino: čia bitutės geros, negelia. Ir išties – spiečius atsidūrė maiše, o mes likome sveikut sveikutėliai.
Štai kokia stipri ir gera šimtamečio dvaro sodybos energija! Atvažiavus į kitą dvarą, pirma pakalbinta moteris iškart pasakė, kad pusiau sugriuvusiuose rūmuose savo paskutines dienas leidžia dvaro savininkas. Ir išties vakaro prieblandoje iš vienintelio rūmų lango sklido silpna šviesa!“ – prisimena Arūnas Eduardas.
Lyg sudaužytų gyvenimų šukės
Vienas pirmųjų dvarų, kurio griuvėsius architektas užfiksavo prieš tris dešimtmečius, buvo Merkinės dvaras Šalčininkų rajone – garsiosios XVIII amžiaus „Pavlovo respublikos“ sostinė. Nuo to laiko architekto, jo šeimos ir draugų kelionių maršrutai nusidriekė ne tik per visą Lietuvą, bet ir į senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes – Baltarusiją, Ukrainą, taip pat – į Mažąją Lietuvą (dabartinę Kaliningrado sritį).
Jo piešiniai yra lyg paminklas prarastajai dvarų Lietuvai, kurios tik pavieniams fragmentams, lyg sudaužytų gyvenimų šukėms, pavyko išlikti iki mūsų dienų.
