Kaune gyvenusi bei duonos kepykloje dirbusi moteris į savo tėviškę Selemos kaime (Kazlų Rūdos sav.) grįžo 1995 metais. Mirė jos tėtė, o broliui nesisekė ūkininkauti. Bankui užstatė net žemę. „Nebuvo lengva grįžus, bet vėliau atsirėmiau ragais ir nagais“, – juokėsi ūkininkė, pridurdama, kad tik taip ir pavyko ištverti tuometinius sunkumus. Jos vyras dieną eidavo dirbti kitiems ūkininkams, o vakare padėdavo savo šeimos ūkyje. Ji pati iš pradžių augino braškes. Mama atidavė jiems dvi karves. Vėliau nusipirko traktorių. Ūkį kūrė beveik nuo nulio, kantriai ir pamažu.
2002 metais netikėtai gavo pasiūlymą dirbti Ąžuolų Būdoje įsikūrusioje bendrovėje, kuri turėjo mėsinių galvijų – Aberdino angusų. V.Mažintienė šioje bendrovėje pusantrų metų dirbo vadybininke, tad perprato mėsinių galvijų auginimo subtilybes. Taip susiklostė, kad juos įvežusi firma galvijų ilgiau laikyti nenorėjo ir Škotijos angusai persikėlė į Vilytės ūkį.
Moteris sutiko nusipirkti 30 mėsinių veislinių galvijų, o darbdavys leido gana nemažą sumą išmokėti per trejus metus. Tokia buvo jos savarankiško ūkininkavimo Selemos kaime pradžia.
Laukiniai gyvuliai
Šiemet netoli miško aptvertame 10 hektarų plote jau ganosi 72 Škotijos angusai. Mažintų kaimynai bei atsitiktiniai praeiviai dar nepripranta prie jų išvaizdos. Galvijai pakankamai stambūs, bet neaukšti. Jų liemuo, nors ilgas, bet apvalus, o kojos trumpos. Turi dar vieną išskirtinę savybę, kurią perduoda ir palikuonims – yra be ragų. Juos auginančiai ūkininkei patinka ir jų juodas tankus blizgantis kailis. Ypač gražūs angusų veršeliai.
Pačioje pradžioje dėl galvijų gražios išvaizdos kaimynai net stebėjosi, kaip šitaip juos palaidus paleido į pamiškę. Įspėjo, kad vagys tuoj nužiūrėję juos ištemps po vieną iš aptvaro. Tačiau vėliau visi įsitikino, jog angusų savisaugos instinktas – labai stiprus. Jei svetimas žmogus artėja, jie telkiasi į būrį, vieni kitus užstoja ir neprisileidžia artyn. Jei pasileidžia bėgti – net žemė dunda, jų nesulaikys niekas. Pabėgusius gali parsivesti tik šeimininkai, galvijai jų klauso. Šių leidžiasi glostomi, apkabinami. Prisipratinę palepinti atsinešta duona.
Augina nuo veršelių
Iš Škotijos kalnų į Lietuvą perkeltų angusų priežiūrą bei šėrimą šeimininkė vadina tinginio darbu. Mat angusai, kaip ir kiti laukiniai galvijai, net atvėsus orams žiemoja lauke po stogine. Laikomiems šiltame tvarte jiems šiluma net kenktų. Žiemą kaip juodi nuodėguliai guli ant sniego. Jie ėda tai, ką randa gamtoje – tinka bet kokia žolė, šienas, rupšnoja krūmų šakeles, mėgsta obuolius. Kasdien kiekvienam angusui ūkininkė duoda apie 5 kg šiaudų, nes jiems reikia ir stambaus pašaro. Dar duoda druskos, vandens. Miltais angusų motinos nelepinamos, nes užaugina per didelius veršelius ir būna sunku juos atvesti. Paprastai angusų jaunikliai būna nestambūs – sveria apie 28–32 kilogramus.
Veršeliai angusų karves žindenes žinda net iki 7–8 mėnesių. Jų pienas dvigubai riebesnis už pieninių veislių karvių. Nuo karvių veršeliai atskiriami, kai sveria apie 210–240 kilogramų. „Bandoje būna keli atvejai, kai mama vaiko nežiūri. Kol neturėjau patirties, nesupratau, kas yra. Po veršiavimosi praėjus 2–3 dienoms, radome negyvą veršelį. Įsitikinome, kad tokia karvė jį spiria. Tada tenka patiems prižiūrėti“, – patirtimi dalijosi ūkininkė. V.Mažintienės ūkyje pasitaiko karvių „spartuolių“, kurios per metus veršiuojasi du kartus – sausio mėnesį ir tų pačių metų gruodį. Dvi angusų karvės atveda tik dvynukus.
Ir veislei, ir pardavimui
Ūkininkė atsiduso aiškindama, kaip būna sunku su jais skirtis, kai reikia parduoti. Dabar bandoje yra ir perspektyvių veislinių galvijų, ir mėsai auginamų mišrūnų. Kasmet ūkininkė parduodavo 4–5 veislinius angusus. Tai atnešdavo ūkiui didelį pelną. Šiemet nepardavė nė vieno. „Perspektyvos labai liūdnos – panaikino mokestį už veislinės vertės priedą. Jį gaudavo tas, kuris iš augintojų pirkdavo veislinę telyčią ar buliuką. Priedas sudarydavo 50 proc. kainos“, – aiškino augintoja. Tokie galvijai brangūs. Įsivežant iš užsienio kainuoja apie 12–13 tūkst. litų.
Ūkininkė labai nusivylusi ir šiemetėmis mėsinių galvijų supirkimo kainomis. Nors galvijus šeria daugiausia žoliniais pašarais, tačiau jų parduoti pusvelčiui negali. V.Mažintienė sakė, kad šiuo metu už gyvojo svorio kilogramą supirkėjai temoka 10 centų daugiau nei už karvieną. Augintojai žino, kad Lietuvoje šios delikatesinės, marmurine vadinamos mėsos niekur pirkėjas neras – skerdiena iškeliauja į užsienį. Šių galvijų mėsa laikoma viena skaniausių pasaulyje. Tuo įsitikino pati ūkininkė, kai kartą neliko kitos išeities ir teko papjauti koją išsisukusį angusą. Pasak V.Mažintienės, jos net neįmanoma lyginti su lietuviška jautiena. „Tai kodėl už ją tiek mažai mums moka?“ – retoriškai klausė ūkininkė.
Ne tik V.Mažintienė, bet ir kiti tokius galvijus auginantys ūkininkai jų galėtų išauginti kur kas daugiau, jei tik būtų įvertintas jų triūsas. Mat po žindymo periodo angusai pradeda labai sparčiai augti. Kiekvieną parą jų svoris padidėja maždaug 1–1,1 kilogramo. Perspektyvūs pardavimui – tik iki 18 mėnesių. Palanku ir tai, jog angusų karvės ilgaamžės, jos veršelius sėkmingai veda 12–14 metų.
Specialisto komentaras
Leonarda Isodienė, LŽŪKT Marijampolės biuro konsultantė gyvulininkystei:
Šiuo metu mėsinė gyvulininkystė išgyvena krizę. Ypač tai jaučiama veislinėse bandose. Užaugintas veislinis gyvulys atitinka visus reikalavimus, bet parduodamas mėsai. Lietuvoje nevertinama ir angusų mėsa, tą rodo jų supirkimo kainos. O patys lietuviai neturi jautienos, ypač kokybiškos, valgymo tradicijų. Tokia padėtis augintojus veda į neviltį. V.Mažintienės ūkis labai tvarkingas, gyvuliai visada prižiūrėti. Ūkininkė jiems atiduoda visą sielą. Malonu būna atvažiavus išgirsti iš jos daug naujo. Kartais iš tokių ūkininkų daugiau sužinome nei iš tos srities mokslininkų, nes ūkininkai viską išbando praktikoje. Gali knygose skaityti 100 kartų ir galvoje nieko neliks, o kai pamatai savo akimis – ilgam išlieka.
