Prisimenu tarybinių laikų kaimą. Mačiau, kaip jis keitėsi nepriklausomybės metais. Žinau, koks jis yra dabar. Gyvenimas ten tikrai negerėja. Darosi tik dar blogiau. Padoriems žmonėms tiesiog neįmanoma gyventi. Tvirtai galiu pasakyti, kad ne tuštėjančios mokyklos ar emigracija yra didžiausia Lietuvos provincijos bėda. Ir net ne tai, kad kaimuose pilna gyventojų, kurie iki šiol gyvena be patogumų – kanalizacijos ir vandentiekio, nors europinių pinigų šiems patogumams įvesti yra, bet jie neišnaudojami.
Didžiausia bėda – nesaugumas ir bejėgiškumas. Baimė dėl gyvybės. Ji tvyro ypač tose gyvenvietėse, kurios kadaise buvo kolūkiai. Gyventojai ginkluojasi ir apsitveria kaip kas išmano. Po lova – buožę primenantis savadarbis ginklas, kirvis prie laukujų durų, dujų balionėlis chalato kišenėje. Spygliuota tvora apjuosta tvora. Tvirti vartai, užrakinami spyna. Į judesius reaguojantis lauko apšvietimas. Keli dideli šunys. Ir tai dar ne viskas. Planuose – vaizdo stebėjimo įranga. Kol stebėjimo kamerų nėra – gelbsti apie namo langus išpurenama žemė. Kad matytųsi po nakties palikti pėdsakai.
Naktį šunims pradėjus skalyti – namiškiai iš miegų puola prie langų žiūrėti, ar kas neįsibrovė į kiemą. Įtempęs akis bando įžiūrėti judančius šešėlius. Kai naktį šunys tyli – taip pat nejauku. Gal įsibrovėlis juos nunuodijo.
Šiame kaime gyvenantiems yra ko bijoti. Baimei įvaryti užteko kelių kraupių nusikaltimų. Štai vienas jų. Žiauriai nužudoma atokiau gyvenanti geraširdiškumu garsėjusi septyniasdešimtmetė močiutė. Ji įmetama į šulinį ir paliekama nuskęsti. Prie to prisidėjo ne tik moterys, pažįstančios močiutę, bet ir pastarosios giminaičiai. Viskas dėl kelių litų. Žiauri žmogžudystė tapo išgertuvių kulminacija. Vienas nusikaltimo dalyvis , organizatorius, sulaukė atpildo. Tačiau įbaugintų kaimo gyventojų tai nenuramino. Laisvėje liko kiti šio nusikaltimo dalyviai.
Netrūksta ir teroristų. Tokiais vadinami iš kalėjimo grįžę jauni vyrai, vietiniai, kurie pinigų prasimano vienu būdu – vogdami. Apiplėšia ne tik svetimus, bet ir namiškius ar giminaičius. Jei nuskriaustieji bando kreiptis į policiją – nusikaltėlis pagąsdina raudonais gaidžiais. Suprask, padegs namus. Po tokių žodžių aukos į policiją pagalbos nebesikreipia.
Iš kalėjimo grįžę vyrai – dar ne pati didžiausia kaimo bėda. Baisiausia, kad jie susiranda žmonas, kurios jiems gimdo vaikus. Daug vaikų. Ir jie dar aršesni už savo tėvus. Nereikia sakyti, ką tokiose šeimose vaikai mato ir girdi. Dešimtmetis savo žodynu (tik iš lytinio gyvenimo srities) ir pasiūlymais gali priblokšti bet kokį pagyvenusį inteligentą. Vaikai gyvena pagal džiunglių įstatymus. Kiekvienas už save. Maisto turi prasimanyti patys. Vieni eina valgyti prašyti, o kiti – vogti.
Gimdytojai savo atžalas dažniausiai prisimena tik tada, kai pritrūksta bambalinio alaus. Tada mažamečiai siunčiami į vietinę parduotuvę gėrimų nupirkti.
Jei vieniems tokio kaimo gyventojams rūpi alkoholis, kitiems gyvenimo tikslas yra susiorganizuoti kokias nors pašalpas arba taip vadinamą invalidumą. Dėl šių pinigėlių tėvai gali suveikti vaikams silpnaprotystę liudijančius dokumentus.
Padorių gyventojų, žinoma, yra. Ir jų dauguma. Bet visi jie jaučiasi bejėgiai. Ypač pardavėjos. Įrodymui užtenka vieno vaizdelio. Vietinis vyriokas, gal ne visai sveiko proto (bet turintis užtektinai daryti vaikus), užsimano alaus. Kišenėje švilpia vėjai. Nueina į parduotuvę ir alaus gauna. Ne todėl, kad pardavėja geros širdies. Jis tiesiog galvą į sieną daužo tol, kol moterėlė neištvėrė. Įbruko alaus butelį, už kurį sumokėjo pati. Policijai apie tai nepraneša ir jokio skundo nerašo. Nemato prasmės.
Padorūs žmonės galėtų susivienyti ir patys sutramdyti kaimo teroristus. Kaimynai galėtų burtis į kokias gynybines-puolamąsias grupes. Bet yra kitų bėdų. Arba kaimynų visai nėra – jie išsikėlę į miestus ar šeimomis emigravę. Kiti kaimynai atvirai sako, kad jiems gerai tada, kai kitiems blogai. Kitas kaimyno kieme nori tvarkytis kaip savame. Trečias garsėja kleptomanijos priepuoliais ar prisigeria tiek, kad naktį nė sprogimas neprikeltų.
Sakysite, tarybiniais metais niekas taip nesiginklavo ir spygliuotomis tvoromis nesitvėrė ir į šunų lojimą naktį nekreipdavo dėmesio. Jūs teisūs. Bet tais laikais nusikaltimų netrūko. Kaip ir nusikaltėlių – nuo prievartautojų iki pedofilų. Nupiešiu vieno tokio eilinio kolūkio nusikaltimų panoramą. Pradėkime nuo pedofilų, kurie savo aukas, to paties kaimo vaikus, į savo irštvą prisiviliodavo saldainiais. Vienas toks apsilankymas baigėsi tragiškai. Tokių patyčių neapsikentęs dvylikametis berniukas pasikorė ant durų rankenos, savo namuose. Byla pedofilui neiškelta, nes vargšo berniuko tėvai jam tiesiog atleido. Už pinigus.
Prievartavimai. Jaunas šeimą turintis vyras išprievartavo aštuoniasdešimtmetę senutę. Jis atpildo sulaukė. Atsėdėjo kokius aštuonis metus, iš kalėjimo grįžo į tą patį kaimą, pas tą pačią žmoną ir dar vaikų susilaukė.
Štai ir kraujomaišos pavyzdys. Protiškai neįgali sesuo susilaukia vaikų nuo psichiškai neįgalaus tikro brolio.
Šeimyninių konfliktų – kiek tik nori. Vieni populiariausių – vaikai kasdien mato ir girdi, kaip tikras vyras turi elgtis su moterimi. Kaip su bokso kriauše ar kempine, kuri paklusniai sugeria visus jai adresuotus žodžius – kad ir kokie bjaurūs jie būtų. Kai kurie vaikai turi žaisti slėpynių ar gaudynių. Slepiasi ir bėga nuo girto tėvo, grasinančio juos nudurti ar kitaip užmušti.
Štai ir „puikios“ kaimynystės pavyzdys – jei kaimynas nepatinka, gali į jo šulinį įmesti katę. Ar pripilti srutų. Arba užvalgydinti jo karvę vinimis.
Iškrypimų – kiek tik nori. Štai vienas jų. Tėvas važiuoja pas meilužę ir kartu vežasi sūnų. Nereikia plačios vaizduotės suprasti, kaip tokie tėvai gali kalbėti ir elgtis su savo dukterimis. Pamiršau narkomanus. Jų irgi tame kaime buvo. O ką jau kalbėti apie vagystes bei alkoholį.
Dedu galvą, kad panašūs dalykai vyko ir vyksta daugumoje panašių gyvenviečių. Tokie yra tarybinės sistemos padariniai. Šioji tik dabar duoda vaisius. Buvo blogai, dabar dar blogiau. Užderėję supuvę obuoliai. Kitokių ir būti negali, nes serga pats medis. Apie pilietiškos bendruomenės kūrimą čia negali būti nė kalbos. Užtenka pasižiūrėti, už ką balsuoja tokio kaimo gyventojai? Vietiniai kunigaikštukai čia surenka per 90 proc. rinkėjų balsų.
Neskubėkite tų žmonių smerkti. Kitokiais būti jie negali. Tapti tolerantišku inteligentu nebuvo lemta sūnui, kuriam girta motina liepdavo mušti tėvą ir mokė vogti.
