Tai – pernykščiai įspūdžiai. Jie skatina įsiprašyti į šio ūkininko namus ir, tęsiant temą apie česnakus, aiškintis, kodėl mažai kas Lietuvoje ryžtasi juos auginti ir savo poreikiams, ir prekybos tikslais. Na, jeigu K. Stasionis ryžosi auginti, o nepigiai parduodami jo česnakai graibstyte graibstomi, vadinasi, tai puiki galimybė jo šeimai gyventi pasiturimai?

Juos auginti gali tik žemaičiai?

Apsilankius Kęstučio Stasionio ir jo žmonos Rimos namuose vienas po kito dūžta atsivežti įsivaizdavimai.

Nors ir labai trūksta lietuviškų česnakų, nors ir labai populiarūs Stasionių užaugintieji, tačiau sutuoktinių žemėje šįmet česnakų nederės daugiau nei pernai, užpernai. Derės net mažiau.
„Praėjusio derliaus česnakų jau neturime – paskutinius pardavėme sausį. Šiek tiek pasilikome tik šeimos poreikiams“, – sako K. Stasionis. Jis su žmona Rima ir dukra moksleive Egle augina tik žieminius česnakus – su vasariniais, smulkesniais, kaip pats sako, nesiterlioja. Nors sutuoktiniai turi du sūnus, česnakus augina tik minėta trijulė. Vyriausias sūnus Gintaras savo šeimą sukūręs, vidurinėlis Žilvinas – boulingo takų įrengimo asas Anglijoje.

Česnakų augintojų trijulės vadovas – šeimos galva Kęstutis. Jis geriausiai žino, kaip česnakus auginti – kada sodinti, nukasti, kaip gydyti, nes perpratęs nelengvą jų būdą. Kad perprastų, reikėjo laiko ir žemaitiškos kantrybės. Tokią Kęstutis turi – yra nuo Tytuvėnų. Kaip ir žmona. Bet ji – šeimos mėsinės galvijininkystės ūkelio iš šešių žindenių karvių „brigadininkė“.

Šeima žieminius česnakus augina dešimtį metų. Pastaraisiais metais jais užsodindavo po 20 arų, praėjusį rudenį sodino tik į 18 arų. Kodėl į mažiau? „Nes šįmet mažiau kas česnakus pirks, kadangi patys užsiaugins. Net 90 proc. žmonių, kurie pernai mugėje pirko mūsų česnakus, sakė, jog perka sėklai. Tik nežinia, kaip pasiseks auginti…“, – mįslingai aiškina K. Stasionis. Kodėl turėtų nepasisekti?

„Česnakų auginimas – specifinis: reikia labai tiksliai žinoti, ką ir kada daryti...… Daug eksperimentavau, kol išmokau juos auginti“, – atsako Kęstutis. Kodėl reikėjo eksperimentuoti – juk atitinkamos literatūros netrūksta? Juokas pašnekovui iš tokio klausimo.

Pagrindinė taisyklė - stebėti augalą

„Auginti česnakus pradėjau nuo trijų kilogramų: tiek senos veislės lietuviškų žieminių česnakų prieš dešimtį metų įsigijau iš vienos moters. Ji vos keliais sakiniais paaiškino, kaip auginti, ir pasodinau. Ir prasidėjo bandymai... “ – pasakoja K. Stasionis. Jis moters patarimus, kaip auginti česnakus, pildė laikraštiniais, knyginiais, tačiau praktika parodė, jog šie niekam tikę. Pašnekovas mini laikraštį, kuris praėjusį rudenį patarė naująjį žieminių česnakų derlių laikyti vėsioje patalpoje, tada neva nepradėsią dygti, džiūti ir išsilaikysią iki kito derliaus. Pasirodo, yra atvirkščiai.

K. Stasionis su žmona veda į priepirtį, kuris yra ir būsto šildykla: iš čia kūrenamos krosnies šiluma plūsta į visas namo patalpas. Dieną naktį šilto priepirčio palubėje ir kabo česnakų pynės. Dabar jų vos kelios, nes kitos parduotos. Iš likusių česnakų galvų matyti, jog nė neketina dygti, minkštėti: sveikos, kietos.

„Taip laikomų nesudygusių česnakų turime iki naujojo derliaus. Kas panašaus priepirčio neturi, tegu šaltuoju metu žieminius česnakus laiko virtuvėje, ten visada šilta“, – pataria sutuoktiniai. Ką dar literatūra patarė ne taip, kaip juodu atrado?

„Rašė, jog žieminiai česnakai mėgsta lengvą žemę. Pasodinau į tokią – užaugo smulkios skiltys. Smulkios užaugo ir vandžiogališkiui, kuris iš manęs pirko česnakų sėklai ir pasodino į lengvą žemę. Iš tiesų česnakams patinka priemolis“, – sako K. Stasionis, pridurdamas, jog net trejus metus tekę lankstytis prieš jo didenybę česnaką, kol ištyrė, būtent kuris priemolingos žemės lopinėlis jam geriausiai tinka. „Ta priemolio žemė, kur užauga geriausias česnakų derlius, ne kažin ką, atrodytų, skiriasi nuo kito priemolio“, – stebisi pašnekovas. Jis teigia nesuprantąs ir kitko: kodėl vienais metais česnakų stiebai aukšti ir stori, o kitais – atvirkščiai: trumpi ir ploni?

„Jau liepos pradžioje galima spręsti apie būsimą derlių: jei česnakų stiebai aukšti – galvos bus didelės, jei žemi – galvos mažos“, – teigia ūkininkai. Jie tik iš patirties – ne literatūros – žino, ir kada pradėti nuimti česnakų derlių. „Vienur rašoma, kad liepos 15 d. Kartais česnakus reikia pradėti kasti prieš šią datą, kitąkart – po jos, o kartais ir liepos 15 d. Per anksti česnakus nukasi – nuvys, susiraukšlės. Per vėlai nukasi – galvutės neteks vientiso lukšto, nes skiltys išsiskės ir pasklis žemėje, teks iš jos rankioti. Ypač skiltys pasileidžia, kai drėgni metai. Iš tiesų reikia stebėti augalą – tada žinosi, kaip jį auginti, – teigia Kęstutis. – Jei būčiau daręs, kaip pataria literatūra, česnakų neturėčiau. Bet galbūt klystu – galbūt kitų veislės česnakams tinka, ką pataria literatūra…“.

Paklaustas, ar česnakai serga, Kęstutis sako: „Iš pradžių, kai auginome mažai, nesirgo. Dabar, kai česnakų auginame daug, atsirado pašaknio ligos. Penkerius metus naudoju penkocebą – purškiu anksti pavasarį, kai česnakai sudygsta. Penkocebas augalą veikia kompleksiškai – per lapus ir šaknis.“

Kad žieminių česnakų galvutės užaugtų didelės, žiedynus reikia nulaužti. „Vasarinių česnakų žiedyno kotas be šerdies, todėl ne nulaužiamas, o surišamas“, – pastebi Rima.

Didelį sodinsi - didelis ir užaugs

Stasionių česnakai pagyrų susilaukia, nes dideli, sveiki, skanūs ir gerai laikosi. „Širdį skauda kišant į žemę didžiausius česnakus, bet kokius pasodinsi, tokie užaugs – sėklai atrenkame didžiausių skilčių galvutes“, – vieną iš pagyrų priežasčių nurodo Kęstutis. Kita priežastis – kad trijulė pati viena, be niekieno pagalbos česnakus sodina, nukasa ir apdoroja.

„Česnakai labai jautrūs. Juos auginant, nukasant, valant nepanaudosi mechanizmų, – aiškina Kęstutis. – Viską darome rankomis. Kiekvieną galvutę iškasame kastuvėliu ir, paėmę į delną, nuvalome. Jei galvutes dauši vieną į kitą, kad žemės nubirtų, sutrenktos skiltelės ims gesti – tamsės, įdubs, ir galvutė neteks prekinės išvaizdos.“

Kartą šeima samdė talką česnakų derlių nuimti. Vos šuniui ant uodegos jis nenuėjo, nes talkininkai česnakų galvutes daužė, mėtė. „Kiek šeima pajėgiame, tiek auginame česnakų. Talkininkai neturi proto – jiems vienodai rodo... Nieko nesaugo... Trečdalį česnakų tąkart sugadino“, – apmaudu Kęstučiui.

Pasak jo, česnakus pasodinti, nuravėti, kitaip prižiūrėti trunka dukart mažiau nei jiems suteikti prekinę išvaizdą – nuvalyti, išrūšiuoti pagal dydį, nupjauti kotus paliekant reikiamo ilgio, po dešimt galvučių surišti į pundelius, išdžiovinti. „Sutvarkyti derlių trunka maždaug pusantro mėnesio. Nukastų česnakų negalima laikyti krūvoje – joje pradeda pelyti galvos ir kotai. Ir suguldytų ilgai nelaikysi: jei šiandien nukasei, rytoj rišk į pundelius ir kabink“, – pataria K. Stasionis,
zootechnikas pagal specialybę, Vandžiogalos tarybiniame ūkyje dirbęs fermos vedėju.

Jis česnakams džiovinti pastatė specialų namelį skardiniu stogu. Džiovina atlapotų langų sukeltas skersvėjis ir įkaitusi stogo skarda. „Toks džiovinimo variantas – pigiausias. Jei vėjas menkas, įjungiu ventiliatorių“, – rodo šeimininkas.

Naujojo derliaus į pundukus surišti česnakai tris mėnesius kabo džiovyklos palubėje ant karčių. Žiemoti nešami į priepirtį.

Lietuviškas ženšenis

„Česnakas – lietuviškas ženšenis. Jis – pagrindinis mūsų šeimos prieskonis, – aiškina Kęstutis, paklaustas, ar gausiai jo šeima vartoja šį augalą. – Aš per metus suvalgau apie 20 kg česnakų. Nėra dienos, kad jų nevalgyčiau. Česnakas labai sustiprino mano sveikatą.“

Jei ne česnakas, pašnekovo savijauta visiškai prasta būtų.

Prieš dvylika metų K. Stasionis, dirbdamas miške, užsikrėtė erkiniu encefalitu. „Mus, miško darbininkus, dukart skiepijo nuo šios ligos – rudenį ir pavasarį. Kai paskiepijo trečiąkart – ir susirgau. Simptomai buvo kaip sergant erkiniu encefalitu, tik smarkiai prislopinti – svaigo galva, silpo jėgos, prikibo plaučių uždegimas. Kadangi buvau skiepytas nuo šios ligos, gydytojai atmetė jos versiją ir gydė nuo kitko. Pusmetį savijauta blogėjo.

Kairė koja ir ranka ėmė neklausyti – darydavo ne tą, ką noriu. Vienintelis gydytojas Docka nusprendė: „Nesvarbu, kad skiepytas nuo erkinio encefalito, būtina ištirti, ar tai ne ši liga!“ – mena Kęstutis. – Pasirodo, 60 proc. skiepų – neveiksmingi, o 5 proc. žmonių jų nepriima. Taigi nėra garantijos, kad pasiskiepijęs nesusirgsi. Savo kailiu įsitikinau, kad skiepiai – biznis. Ir kitiems patariu nesiskiepyti, nes jei nesiskiepijęs susirgsi – tave gydys, o jei susirgsi pasiskiepijęs – niekas negydys.“

K. Stasionis sako česnakus auginti pradėjęs norėdamas jais pastiprinti sveikatą. Labai pastiprino, bet ligos liekamųjų reiškinių neišvengė: „Greitai pavargstu, tapau jautrus šalčiui. Todėl su galvijais daugiausiai vargsta žmona.“ Taigi šit dar kodėl šeima česnakų augina ne tiek daug, kiek, atrodytų, galėtų.

„Pragyventi vien iš česnakų neina. Tačiau nuostolių juos augindami neturėjome“, – šypsosi K. ir R. Stasioniai ir paneigia, jog žieminiai česnakai netinka mėsai, kuri bus rūkoma: – Puikiausiai tinka: dedame žieminių česnakų ir į dešras, ir į kumpius. Tiesa, per laiką nuo tokių česnakų lašiniai gelsta. Tačiau dabar retas kas ilgai lašinius laiko.“

Koks bendrystės su česnakais etapas mieliausias? „Kai juos parduodi ir gerą žodį išgirsti, kad gražūs, dideli. Tai mieliau už pelną“, – neabejoja K. Stasionis.

Stasionių česnakinis sveikatą stiprinantis receptas

Lygiomis dalimis imti medaus, nuluptų česnakų ir citrinų (išimti sėklytes). Česnakus ir citrinas du kartus sumalti mėsmale ir sumaišyti su medumi. Kabinkite šaukštais ir gripu nesirgsite.