Pataikė „ant bangos“
Iš pažiūros Budraičiai – tipinga buvusi centrinė ūkio gyvenvietė. Tačiau tai, kas čia sukurta per devynerius metus, retai kurioje kitoje gyvenvietėje rasi. Pastatas kartonu užkaltais langais tapo vienintele viešų susibūrimų vieta, pavadinta Budraičių trijų kartų namais. Čia vyksta kultūriniai renginiai, šventės ir jau retenybe kitur tapę kaimo šokiai, gegužinės pamaldos ir birželiniai giedojimai, literatai kruopščiai kaupia „Prozos aruodus“.
Budraičiuose įkurta ekologiškų produktų perdirbimo mikroįmonė. Joje raugiami kopūstai su kmynais ir kadagių uogomis, konservuojami burokėliai su obuolių sultimis, gaminamos ekologiškos uogų tyrės, sūdomi prieskoninių daržovių mišiniai. Daržoves ir vaisius ekologiškų produktų perdirbimo nepelno įmonei pristato bendradarbiavimo sutartis pasirašę ūkininkai. O svarbiausia – sukurta darbo vietų, kurių kaime taip stokojama.
Gal ir neįtikėtina, tačiau visa tai – pačių pastangomis. Bendruomenės tarybos narės, Tytuvėnų jaunimo mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Virginijos Žurbenkienės žodžiais, eiti nepramintais keliais nebuvo labai sunku. Našta dalytasi su daugeliu greta gyvenusių žmonių. Svarbiausia buvo valdininkams įrodyti, kad užmojai turi perspektyvas.
„Įmonės projektą pradėjome rengti 2005 metais, kai žmonės su pasigardžiavimu šveitė skonio stipriklių prikimštus produktus. Ne vienas šaipėsi iš ūkininkų, kurie morkas ravi 3–4 kartus, nors, nupurškus chemikalais, užtektų tik išretinti. Beje, ir retinti daug kas nebesiūlė, tik pirkti vienadaiges chemikalais apdorotas sėklas. Vienas kitas skeptikas lyg Pilypas iš kanapių išsišokdavo Kelmės savivaldybėje tvirtindamas, kad mes fantazuojame“, – kalbėjo nuoskaudą dėl tokių kalbų rijusi administratorė.
Dabar, kai visi atsigręžė į natūralius produktus bei skonius, pavydima, kaip įmonė pataikė „ant bangos“. O kad kurtasi visiškoje „seklumoje“, žino tik patys Budraičių žmonės.
Pagal senolių receptus
Veiklos pradžioje penkiolika moterų išvažiavo į kursus. Daug praktinių žinių jos įgijo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto vaisių ir daržovių perdirbimo laboratorijoje, vadovaujamoje dr. Prano Viškelio. Čia bendruomenės moterys pagamino pirmąjį gaminį – ekologišką juodųjų serbentų nektarą. Ekologiškus serbentus seminarui dovanojo Tytuvėnų apylinkių seniūnijos ūkininkas Remigijus Milašius.
Anot V. Žurbenkienės, tik Budraičiuose gaminamos juodųjų serbentų sultys su minkštimu. Jų paklausa didelė. Lietuviai noriai perka ir raugintus kopūstus su kadagių uogomis, su obuolių sultimis konservuotus burokėlius, trumpai virtas braškių, vyšnių uogienes, sūdytus prieskoninių daržovių mišinius.
Bendruomenės pirmininkės ir seniūnaitės Virginijos Umantienės teigimu, visa įmonės produkcija ruošiama pagal senolių receptus.
Apyvarta ne itin didelė. Kas pagaminama, tuoj parduodama, nes nėra patalpų, kuriose galėtų laikyti produkciją. Vasarą į stiklainius sugula to metų laiko derlius: moliūgai, avietės, vyšnios, svarainiai. Vėlyvą rudenį ir žiemą darbuotojai raugia kopūstus su kmynais, kadagių uogomis. Daug vitamino C turinčių daržovių per metus užraugia aštuonias tonas.
Išsilaiko ir uždirba
Įmonės gaminių visada galima nusipirkti Budraičių parduotuvėje. Dalis produkcijos iškeliauja į Kauną ir Vilnių. Skintis kelią į rinką padėjo Kelmės rajono ekologinių ūkių kooperatyvų pirmininkas Marijus Čekavičius.
Parduota produkcija didelių turtų nesukrauna, bet ir nuostolių neatneša. Pinigėlių užtenka įmonės darbuotojų atlyginimams, mokesčiams sumokėti, pastatui išlaikyti, fasavimo indeliams nusipirkti, dar lieka ir kaimo žmonių ekskursijoms, bendruomenės šventėms.
Išgirdę apie budraitiškių sėkmę, į Kelmės rajoną konsultuotis atvažiuoja žmonės iš kitų kaimo bendruomenių. Prieš porą metų įmonėje viešėjo estų, latvių delegacijos.
Pastaruoju metu Budraičiuose statomas mikroįmonės priestatas. Planuojama įsigyti pramoninę sulčiaspaudę ir spausti sultis. Praplėtus veiklą, darbą turės dar keli kaimo žmonės.
„Nedarbo šmėklą pas mus daugelis jaučia. Ypač jaunos mamos. Joms įsidarbinti kaime praktiškai neįmanoma. Išvažiuoti toli nuo namų negali, nes juose lieka maži vaikai. Pradėjus verslą kaime, jos lengvai suderina darbą su namų rūpesčiais. Darbuotis įmonėje pradeda išleidusios vaikus į mokyklą, o baigia jiems grįžtant“, – supratingai aiškina V. Žurbenkienė.
Savanorystės virusas
Viskas, kas kelia pasigėrėjimą Budraičiuose, laikosi ant savanorių pečių. Budraičių bendruomenei vadovaujanti V. Umantienė rodo pilietiškumo pavyzdį aštuonių kaimų gyventojams, be atlygio pluša bendram labui. V. Žurbenkienė visuomeniniais pagrindais rašydama projektus ir laimėdama finansavimą tapo Budraičių bendruomenės sėkmės raktu.
Bendruomenės seniūnas Benediktas Andrulis, buvęs pedagogas, taip pat darbuojasi be jokio atlygio: subūrė Budraičių ir aplinkinių kaimų jaunimą į du ansamblius, šokių ir šachmatų būrelius, su jais rengia koncertus, išvykas, rūpinasi kaimo reikalais.
Budraičių bendruomenė praėjusiais metais pateko į nacionalinio bendruomenių konkurso „Tikime laisve“ finalą. Iš devyniasdešimties dalyvavusiųjų buvo apdovanotos trys stipriausios, kūrybingiausios, aktyviausios, reikšmingiausių rezultatų pasiekusios šalies bendruomenės. Garbingą apdovanojimą iškilmingame renginyje Vilniaus rotušėje atsiėmė bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė V. Umantienė.
Budraičių bendruomenei priklauso 86 nariai. Daug ar mažai, kad pakeistų gyvenimą?