Finansų analitikai pripažįsta, kad žemės ūkio sektorius yra vienas iš sėkmingiausiai išgyvenusių krizę ir vienas patikimiausių kreditų gavėjų. Tačiau ūkininkai įsitikinę, kad bankininkai ne visada vadovaujasi ekonomine logika. Apie 50 mln. Lt ES ir nacionalinio biudžeto paramą gavęs kooperatyvas „Pienas LT“ negali pradėti pieno perdirbimo įmonės statybų, nes bankai nenori kredituoti projekto. Pieno gamintojai įtaria, kad už to gali kyšoti visokiais būdais juos esą skaldančių perdirbėjų ausys.
Povandeninės srovės skandina projektą?
Grumtynės dėl lietuviška baltąja nafta vadinamo pieno persikėlė į finansų sritį.
Tuo įsitikinę pieno gamintojai, negalintys patikėti, kad bankams būtų nenaudinga finansuoti, jų manymu, perspektyvų projektą.
Šiemet jau turėjo būti pradėta statyti šiuolaikiška kooperatinė pieno perdirbimo gamykla, tačiau iki šiol kooperatyvui „Pienas LT“ nepavyksta užsitikrinti kreditavimo.
Investiciniam projektui jau numatyta per 50 mln. Lt Briuselio palaiminta parama, kooperatyvo nariai pasirengė investuoti savo lėšų, tačiau bankai esą atsuka nugarą.
„Procesas vyksta ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pagrindinė kliūtis – kreditai. Visi žinome, kokia dabar situacija norint gauti paskolą, – diplomatiškai kalbėjo kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas. – Artimiausiu metu turėtų įvykti kooperatyvo narių susirinkimas, kuriame turėsime priimti esminius sprendimus dėl projekto finansavimo.“
Kai kurie kooperatyvo nariai kalba atviriau. Anot jų, aplink šį projektą esą daug povandeninių srovių, siekiančių paskandinti gamintojų siekį statyti kooperatinę bendrovę.
„Pieno perdirbėjai dirba kas antrą dieną arba išnaudodami tik pusę gamybos pajėgumų. Dar viena gamykla jiems būtų labai nepatogi. Gali būti, kad jiems ir iš Latvijos, kur pieno perdirbimo pramonėje įsitvirtina rusai, nebus ką atsivežti. Taigi perdirbėjai labai nenori, kad atsirastų rimtas konkurentas“, – samprotavo kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos narys Kėdainių rajono „Vermenos“ žemės ūkio bendrovės vadovas Albertas Šilkaitis.
Iškilusios kliūtys – netikėtos
Pieno gamintojams sunku paaiškinti, kodėl kooperatinės pieno perdirbimo gamyklos sumanytojai atsimuša į bankininkų sieną.
„Negalvojome, kad tokių kliūčių gali kilti. Projektas tikrai neatrodo rizikingas, juolab jau užsitikrinta solidi ES parama. Kooperatyvo nariai taip pat įneša savo indėlį. Sunku suvokti, kodėl negaunami kreditai“, – samprotavo Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas.
Pasak A.Šilkaičio, planuojama statyti šiuolaikišką efektyviai veikiančią gamyklą, o joje numatyti gaminti aukštos pridėtinės vertės produktai rinkoje yra paklausūs.
„Visi pripažįsta, kad pieno miltai – dabar plačiai naudojamas geras produktas. Žinomos įmonės vienu metu gali nupirkti visą pagamintą kiekį“, – aiškino kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos narys.
Kooperatinėje pieno perdirbimo įmonėje numatyta gaminti pieno baltymus, kurie plačiai naudojami kitų produktų gamyboje. Gamyklos gamybos pajėgumas – 650 t per dieną. Įmonę planuojama statyti Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Kooperatyvas iš valstybės 95 metams išsinuomojo 3 ha žemės su galimybe plėstis dar 1,5 ha. Konkurso būdu jau nustatytas ir įrangos tiekėjas.
„Jei būtume žinoję, kad taip sunku bus gauti paskolą, pastaruosius metus būtume kaupę daugiau savo lėšų. Tačiau tai nelengva, nes ir bendrovės, ir ūkininkai patys turi įsipareigojimų bankams“, – dėstė „Vermenos“ žemės ūkio bendrovės vadovas.
Skaldo žemdirbius
„Dar viena kliūčių – mūsų mentalitetas. Baudžiauninkų sindromas mums įaugęs į kraują. Europoje kooperacija gyvuoja daugiau nei šimtmetį ir niekas nieko geriau už tai nesugalvoja. O mes nesugebame susitelkti. Pakiša perdirbėjas daugiau centų, ir žemdirbys džiaugiasi bei pamina kooperaciją, o kas bus rytoj, negalvoja. Taip ir skaldoma mūsų vienybė“, – apmaudo neslėpė A.Šilkaitis.
Pasak kooperatyvo „Pienas LT“ nario ūkininko Arvydo Dubicko, perdirbėjai deda daug pastangų, kad suskaldytų žemdirbius.
„Važinėja po namus, siūlo didesnes kainas, nei moka kooperatyvai. Matyt, nerastume ūkininko, kurio taip nebūtų vilioję. Atrodo, kad dabar jau tapome atsparesni tokioms vilionėms, nes pagalvojame apie ateitį. Juk jei dabar šalyje nebūtų kooperatyvų, pieno gamintojams visai būtų riesta“, – įsitikinęs stambaus pienininkystės ūkio savininkas.
Drastiškai mažina kainas
Pieno gamintojų kooperatyvai šį pavasarį sulaukė perdirbėjų siurprizo – jiems pasiūlyta mokėti maždaug ketvirtadaliu mažiau nei metų pradžioje.
„Tokios tendencijos, kai kooperatyvai diskriminuojami superkant pieną, labai nelinksmos. Šiomis priemonėmis perdirbėjai siekia savo tikslų ir neleidžia mums pasiekti savų“, – sakė kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas N.Narauskas.
Pieno perdirbėjai aiškina, jog žaliavos supirkimo kainos mažinamos, nes eksporto rinkose pinga pieno produktai.
„Manau, kad perdirbėjai naudojasi tokia situacija ir pieno supirkimo kainas mažina labiau, nei krito produktų kainos. Aišku, kad žaliavos kainai visada turės įtakos pokyčiai pasaulinėse pieno produktų rinkose. Tačiau pieno supirkimo kainos priklausys ir nuo kooperacijos“, – įsitikinęs N.Narauskas.
Perdirbėjai virkauja
Kooperatyvo „Pienas LT“ nariai pripažįsta, kad ir nesitikėjo lengvai įgyvendinti investicinį projektą, nes žemdirbių kooperacija, plačiai išvystyta kitose ES šalyse, Lietuvoje labai sunkiai skinasi kelią.
Antai Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ūkininkų kooperatyvai perdirba didžiąją dalį žaliavinio pieno. Stiprėja pieno gamintojų kooperatyvų pozicijos ir naujose ES valstybėse narėse. O Lietuva – tikriausiai vienintelė šalis, iki šiol neturinti kooperatinės pieno perdirbimo įmonės. Tad nenuostabu, kad jau keliolika metų Lietuvoje pieno supirkimo kainos yra vienos mažiausių ES, o pieno produktai vis brangsta.
Mūsų šalyje kooperacija silpna ir dėl pačių ūkininkų nuostatų, kurias meistriškai išnaudoja žemdirbių kooperacijos priešininkai, ir dėl valstybės paramos stokos. Vyriausybei pažadėjus paramą kooperatinės pieno perdirbimo gamyklos statyboms, pieno perdirbėjai neslėpė viešo pasipiktinimo, kad esą investicijos turėtų būti skirtos jau veikiančioms perdirbimo įmonėms, o ne naujos gamyklos statyboms.
Perdirbėjai virkavo, esą pastačius kooperatinę pieno perdirbimo įmonę darbo netektų šimtai pieno pramonėje dirbančių žmonių, o parduotuvėse pieno produktai pabrangtų. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atkirto, kad perdirbėjai neturėtų skųstis dėl paramos, kurios pakankamai gavo gamybai atnaujinti ir pieno produktų eksportui remti.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šalyje veikiančios pieno perdirbimo įmonės nuo 2003 m. gavo daugiau kaip 90 mln. Lt ES paramos gamybai modernizuoti.
Komentarai
Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas
Bankai palankiai vertina žemės ūkio sektorių. Šios srities paskolų portfelis yra geros kokybės. Tai lemia keletas veiksnių. Ūkininkai yra labai atsakingi žmonės ir pasvertai įvertina savo įgyvendinamų projektų riziką. Todėl bankai drąsiau teikia kreditus. Per krizę buvo sklandžiai bendradarbiauta ir su ūkininkais, ir su žemės ūkio bendrovėmis, ir su valstybės institucijomis. Su Žemės ūkio ministerija buvo operatyviai sutarta dėl palankesnių žemės ūkio kreditavimo sąlygų. Be to, per pastaruosius 5 metus pasaulyje pasikeitė požiūris į žemės ūkį. Anksčiau žemės ūkis buvo vertinamas kaip mažą pridėtinę vertę sukuriantis sektorius, kuris labiau plėtojamas besivystančiose šalyse. Dabar žemės ūkyje sparčiai diegiamos pažangios technologijos, jis turi puikių galimybių augti. Lietuvoje šioje srityje daug neišnaudotų galimybių.
Fortunatas Dirginčius, Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas ir administracijos vadovas
Lietuvos kredito unijų sistema, kurią sudaro Lietuvos centrinė kredito unija ir jos vienijamos 62 šalyje veikiančios kredito unijos, nuo 2012 m.
sukūrė naują paskolų produktą, skirtą specialiai stambiems projektams finansuoti. Todėl kredito unijos turi galimybę kredituoti 4 mln. Lt vertės ir dar stambesnius projektus, kuriems suteikta valstybės garantija.
Kredito unijos finansuoja pačius įvairiausius projektus – nuo vėjo jėgainių statybos iki sraigių veisimo ūkio kūrimo. Kredito unijos gali finansuoti ir pieno perdirbimo įmonės statybas. Vertinant stambių projektų finansavimo galimybes, kredito prašanti įmonė pirmiausia turi būti finansiškai pajėgi vykdyti stambius finansinius įsipareigojimus ir turėti pakankamas kredito užtikrinimo priemones.
