Šeimos ūkiai nustekenti
Pasak Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, šiuo metu Žemė išmaitintų kur kas daugiau žmonių nei dabar jų gyvena visame pasaulyje. Tačiau apie milijardą planetos gyventojų badauja.
Daugiausia badauja besivystančių šalių žmonės. Bet augant maisto kainoms vis daugiau skursta ir išsivysčiusių bei materialinę gerovę savo piliečiams užtikrinti siekiančių šalių gyventojai. 2010-ieji buvo paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais.
Tvirtinama, kad viena iš priemonių kovojant su globaliniu badu – padėti besivystančių šalių ūkininkams kuo daugiau išauginti žemės ūkio produkcijos vietos rinkai ir kuo mažiau jos eksportuoti. Europos Sąjungos (ES) institucijos taip pat vis labiau akcentuoja žemės ūkio produkcijos gamybos svarbą vietos rinkai.
Europos Parlamento (EP) 2009 m. pabaigoje priimtoje rezoliucijoje pabrėžiama, kad smulkieji ūkininkai yra itin svarbūs kovojant su badu ir skurdu, ir raginama, jog ši išvada tinkamai atsispindėtų būsimojoje ES vystymosi, žemės ūkio, žuvininkystės ir prekybos politikoje.
Lietuvos šeimos ūkių sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis apmaudauja, kad EP raginimams mūsų šalyje nėra į ką atsiremti – dėl netinkamos žemės ūkio politikos smulkieji ūkininkai nustekenti, nesukurtas gyvybingas šeimos ūkių sluoksnis. Anot jo, kaimo gyventojai išblaškyti, lenkia nugaras svetimų šalių ūkiuose, nors galėtų darbuotis savo krašte.
Dirvonuojančių laukų daug ir ES
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Žemės ūkio politikos skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas Artiomas Volkovas pripažįsta, kad visas mūsų šalies žemės ūkio potencialas nėra išnaudojamas. Tačiau mano, kad intensyvinti žemdirbystę būtų netikslinga.
„Daug žemių nedirbama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Galbūt tas potencialas ir neturėtų būti visas išnaudojamas pirmiausia dėl aplinkosaugos aspektų. Jei galima pigiau pagaminti kitur ir apsimoka atsivežti, tai geriau taip ir daryti. Dabar bendroji žemės ūkio politika skatina ekstensyvų ūkininkavimą ir tausojančiąją žemdirbystę“, – aiškino A.Volkovas.Be to, LAEI darbuotojo teigimu, išnaudojant visą žemės ūkio paskirties žemių potencialą, padidėtų ir valstybės biudžeto našta – prireiktų mokėti daugiau išmokų ūkininkams.
Žlugdo monopolijų dominavimas
Diskusijos dėl žemės ūkio politikos vizijos neatsiejamos nuo pasaulinės apsirūpinimo maistu problemos. Pripažįstama, kad ne tik dažnėjančios gamtos stichijos, augantis gyventojų skaičius ir maisto suvartojimas augina badą, skurdą ir maisto kainas. Tam didelę įtaką turi globalių verslo ir finansinių struktūrų interesai.
Europos Komisija paskelbė, kad žaliavų (naftos, dujų ir grūdų) kainų augimas yra susijęs su spekuliacijomis finansų rinkose.
ES institucijos pabrėžia, kad prie skurdinimo ir socialinės atskirties prisideda komercinės investicijos į eksportui skirtą produkciją, nesąžiningą konkurenciją žemės ūkio sektoriuje gilinanti Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio prekybos organizacijos prekybos liberalizavimo politika, ES ir JAV teikiamos eksporto subsidijos. Tai taikoma besivystančioms šalims.
Kitokio pobūdžio tendencijos įžvelgiamos Lietuvoje. Monopolijų dominavimas žlugdo smulkiuosius gamintojus ir spendžia spąstus vartotojams.
Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) profesorius Petras Lazauskas sako, kad perspektyvų mąstymą visuomenės interesų labui apriboja greito pelno siekis.
„Dabar pagrindinis tikslas – pinigai ir noras praturtėti. Tai neleidžia galvoti apie visos visuomenės interesus, ateities pasaulį. Vystomos tik tos veiklos, kurios duoda dideles pajamas. 10–20 proc. pelnas dabar nieko nedomina – jis turi augti kartais. Dirbant žemę taip greitai ir gausiai nepasipelnysi“, – samprotavo profesorius.
Tačiau gerus pelnus skaičiuoja perdirbėjai, prekybininkai, trąšų, degalų, sėklų, augalų apsaugos priemonių gamintojai ir pardavėjai. Žemdirbiai neretai tampa stambių verslo struktūrų įkaitais.
ES žemdirbių organizacijos, pasinaudodamos prognozėmis dėl maisto paklausos augimo tempų ir nestabilumu maisto rinkoje, siekia, kad būtų sustiprintos ūkininkų pozicijos maisto grandinėje ir jiems tektų didesnė galutinės produkto kainos dalis.
Mokslas linkęs tarnauti stambiesiems
„Visko, ko reikia šaliai, galėtume priauginti. Tačiau įsivežame mėsos, daržovių, vaisių. Sužlugdžius sėklininkystės ūkius, brangiai perkame daugiamečių žolių sėklas, nors galėjome jomis aprūpinti ne tik savo rinką, bet ir eksportuoti. Kai monopolizuojamos rinkos, nustatomos ir atitinkamos taisyklės bei kainos“, – tvirtino profesorius selekcininkas Antanas Svirskis.
Prof. P.Lazauskas įsitikinęs, kad Lietuva žemės ūkio srityje galėtų prilygti Olandijai. „Turime palankias sąlygas ir galėtume pelningai vystyti tas veiklas, kurios reikalauja daug rankų darbo. Gėlių, sėklų, veislinių gyvulių, vaismedžių auginimas sukurtų nemažai darbo vietų, todėl nereikėtų kaimo gyventojams bėgti į užsienį“, – samprotavo LŽŪU profesorius.
Selekcininkas A.Svirskis apgailestavo, kad šiuolaikinis žemės ūkio mokslas yra linkęs tarnauti stambiam ūkiui ir chemizacijai.
Palanki dirva GMO propagandai
Selekcininkas neabejoja, kad kalbant apie pasaulinę bado problemą suaktyvės genetiškai modifikuotų augalų propaganda.
Iš tiesų mokslininkų siūlomi būdai mažinti badą palankūs genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) šalininkams. Aprūpinimo maistu iki 2050 m. strategiją analizavę įvairių šalių ekspertai daro išvadas, kad pasaulio maisto sistemą reikia pertvarkyti iš pagrindų. Jie ragina šalių vyriausybes keisti gyventojų mitybos įpročius, mažinti taršą, subsidijas ir plačiau taikyti naujas technologijas – genų modifikacijas, nanotechnologijas, gyvulių klonavimą.
Prof. A.Svirskis įsitikinęs, jog tikinimai, kad GMO ir kiti naujų technologijų produktai išgelbės pasaulį nuo bado, tėra mitas ir žmonių klaidinimas.
Žemės ūkis kops į kalną
Rimantas Rudzkis, „DnB Nord“ banko vyriausiasis analitikas
Pasaulinės tendencijos rodo, kad žemės ūkio produktų ir maisto gamybos perspektyvos yra geros. Jų pasiūla atsiliks nuo augančios paklausos. Tai susiję su klimato kaita, be to, sparčiai auga Kinijos, Indijos ir kitų šalių perkamoji galia. Tad produkcijos gamyba turėtų atsigauti. Dabar bankai palankiai žiūri į žemės ūkį, tad ūkininkai galės plėsti gamybą. Augančios maisto kainos padidins jų pajamas, ir žemės ūkis kops aukštyn.
Produktyviau plėtoti žemės ūkio gamybą trukdo tai, kad iki galo nesusiformavusi žemės rinka. Kita priežastis – per smulkios maisto perdirbimo įmonės.
Aruodus užpildys stambūs ūkiai
Jonas Jagminas, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys
Šalies aruodus gali užpildyti tik modernūs stambūs ūkiai. Jei yra grūdų, gali gyvuoti ir kitos šakos. Mūsų šalyje išauginamų grūdų kiekiai neturi jokios įtakos pasaulinėms tendencijoms. Išaugusios grūdų, naftos kainos kelia įtampą pašarų rinkoje, augina maisto kainas. Dar viena priežastis, turinti įtakos maisto krizei, augalų auginimas bioenergetiniams tikslams. Lietuvoje yra apleistų žemių, tačiau daugiausia jų yra nederlingose vietovėse. Tokiose žemėse grūdų neauginsi, jos tinka gyvulininkystei vystyti. Tuo galėtų verstis ir nedideli ūkiai.
