Kiaulės, kaip ir kūdikiai, auginamos įvairiai. Kiaulių augintojai tvirtina, kad apie jas Lietuvoje sukurta daug iš piršto laužtų istorijų.
Pasak Kiaulių augintojų asociacijos vadovo Algio Baravyko, apie kiaulių auginimą sklando daug mitų, kuriuos paneigti – kur kas sunkiau nei sukurti.
Vienas iš dažniausiai pasigirstančių teiginių – fermose auginamoms kiaulėms duodama antibiotikų, todėl jos labai greitai užauga.
„Netiesa. Kiaulei užaugti reikia 5–6 mėnesių“, – teigė A.Baravykas.
Tačiau tiems, kam atrodo, kad šis laikas – per trumpas ir kad kiaulė garde turėtų kriuksėti bent 9–10 mėnesių, A.Baravykas siūlo palyginti kiaulės auginimo būdus senovėje ir dabar. Šventa tiesa – anksčiau kiaulės tikrai augintos ilgiau.
„Taip. Bet kiaulės augo ne taip, kaip auga dabar. Jos būdavo laikomos šaltame tvarte, šeriamos tuo, kas papuldavo po ranka, joks specialus racionas joms nebūdavo sudarinėjamas. Savo akimis mačiau, kaip žmonės eidavo į laukus rinkti arklio mėšlo, kurį taip pat naudodavo kaip pašarą. Taip šeriama kiaulė negaudavo visų augti reikalingų medžiagų, o laikoma šaltame tvarte daug energijos sunaudodavo, kad sušiltų. Štai ir visas ilgo augimo triukas“, – aiškino A.Baravykas.
Tarp kiaulių yra „sabonių“
Kiaulės, kaip ir žmonės, būna įvairios. Pavyzdžiui, žinomas krepšininkas Arvydas Sabonis tokį įspūdingą ūgį pasiekė ne todėl, kad tėvai jį maitino antibiotikais, augimo hormonais ar vertė labai daug ir sočiai valgyti.
„Sabonis aukštas todėl, kad tokia yra jo genetika. Tokių pat „sabonių“ yra ir kiaulininkystėje. Išskirtinės kiaulės paliekamos veislei. Jų veisimas, veislininkystė yra mokslas: atliekamos įvairios studijos, tyrimai“, – pasakojo A.Baravykas. Visišku mitu jis vadina kalbas, kad neva kiaulės užauga per 4 mėnesius. Anot pašnekovo, toks rezultatas dar nepasiektas.
Šiuo metu, anot A.Baravyko, daugelyje pasaulio šalių kiaulių veislės ir auginimo būdai yra panašūs: kiaulės gauna tokių pačių grūdų, jų priežiūros priemonės panašios, o organizmui reikalingus baltymus tiek lietuviškos, tiek importinės kiaulės gauna iš sojos.
„Pasigirsta kalbų, kad tai – nesveikas, genetiškai modifikuotas augalas. Tačiau jis yra patikrintas ir saugus, niekas nuo jo nemiršta, tai – tiesiog pupa“, – tvirtino A.Baravykas.
Svetur – didesni ūkiai
Tačiau kodėl kai kurie kiaulienos pirkėjai tarsi įstoję į „lenkiškos mėsos nevalgytojų“ klubą? Anot A.Baravyko, visai be reikalo: mat visi kiaulių augintojai Europoje laikosi vienodų standartų, visiems galioja tie patys reikalavimai.
Statistika skelbia, kad Lietuvoje nuperkama net 55 proc. įvežtinės kiaulienos. Maždaug 13 t per metus jos atvežama iš Lenkijos, panašiai – iš Vokietijos. Tačiau visiems besidomintiems mėsos kokybe kyla klausimas, kodėl atvežtinė kiauliena yra pigesnė nei lietuviška. Galbūt todėl, kad ši mėsa – ne tokia kokybiška?
„Ne. Taip yra todėl, kad tos šalies ūkininkai savo produkciją gali parduoti pigiau dėl kitų priežaščių. Viena iš priežasčių – jie turi didesnius ūkius, jie turi žemės, už kurią gauna išmokas. Mūsų kiaulininkai paprastai neturi savo žemės. Užsiaugindami grūdus, Lenkijos ir Vokietijos ūkininkai taip susimažina išlaidas. Dėl šių priežasčių jie kiaules gali parduoti pigiau. Priežasčių yra ir daugiau, tačiau jos susijusios ne su auginimo būdais, o labiau su ūkio strūktūra bei kitais panašiais dalykais“, – pasakojo A.Baravykas.
Ramunėlių arbata nepadės
Anot Kiaulių augintojų asociacijos vadovo A.Baravyko, užauginti ekologišką kiaulę – gana sudėtinga.
„Tuomet kiekvienas vartotojas turėtų ją augintis pats, jai susirgus girdyti ramunėlių ar liepžiedžių arbata ir neduoti jokių vaistų. Čia – kaip vaikų darželyje: būdami grupėje vaikai suserga, juos užpuola koks nors virusas, ir tada jiems prireikia vaistų. Lygiai taip pat ir su kiaulėmis: augdamos bandoje jos suserga. Nei ramunėlių, nei liepžiedžių arbata nepadės – reikia vaistų“, – apie ekologiško kiaulių auginimo sunkumus pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, ekonomika verčia ūkininkus užsiimti ne pavienių kiaulių auginimu – tai nepelninga.
„Neseniai žiniasklaidoje paskelbta, kad Lietuvoje realizuojama apie 16 t antibakterinių preparatų. Tačiau labai preliminariai paskaičiavau, kad šis skaičius, padalijus jį iš Lietuvoje laikomų gyvulių kiekio, vienam gyvuliui tėra maksimaliai vos 4 g. Tas medikamentas, toks jo kiekis tikrai pasišalina iš organizmo“, – kalbėjo A.Baravykas.
Organizme lieka chemikalų
Tačiau Kėdainių rajone ūkininkaujantis ir ekologiškas kiaules auginantis Donatas Vaitelis – kitos nuomonės.
Tiesa, dėl vieno D.Vaitelis visiškai pritaria A.Baravykui – išties jokio skirtumo, ar perki kiaulieną, atgabentą iš Lenkijos, ar atkeliavusią iš intensyvaus Lietuvos ūkininko ar gamintojo ūkio.
„Valgant įprastai augintų kiaulių mėsą organizme lieka chemikalų likučių. O ekologiškai augintų kiaulių mėsa kitokia“, – tikino jis.
Anot ūkininko, jo kiaulės gauna tinkamą pašarą – ekologiškai augintų grūdų, sezono metu jos nelaikomos uždarytos, vaikštinėja lauke.
„Kiaulės ėda žolę, gauna saulės spindulių. Žiemą jas maitiname ne tik grūdais, bet ir žolės silosu, jos gauna miltų. Be to, pramoniniuose ūkiuose kiaulės užauga greitai, o auginamos natūraliai – per 8–9 mėnesius“, – pasakojo D.Vaitelis.
Per metus jis parduoda apie 100 savo ūkyje užaugintų kiaulių. Jų kaina nuo tradicinės kiaulienos skiriasi ir, žinoma, yra didesnė. Už kilogramą gyvo svorio D.Vaitelis prašo 6–7 Lt. Tai – maždaug 30 proc. brangiau nei intesyviuose kiaulininkystės ūkiuose.
Tačiau klientų stygiumi ūkininkas nesiskundžia. Anot jo, ekologišką kiaulieną perka nebūtinai pasiturintys ar turtingi žmonės. Ją vertina ir pinigų jai negaili tie, kurie rūpinasi savo bei savo šeimos narių sveikata.
D.Vaitelio kiaulės skerdžiamos ekologinėje skerdykloje, nes mėsos kokybė priklauso ir nuo to, kaip kiaulė buvo paskersta, kiek streso ji patyrė.
Komentaras
Viktorija Septilkienė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė, valstybinė maisto produktų inspektorė
Mėsos kokybė apibūdinama pagal jos sudėtį, maistinę ir energinę vertes, juslines savybes. Net ir tos pačios rūšies gyvulių mėsos kokybė, jos juslinės savybės, maistinė, energinė vertė priklauso nuo daugelio dalykų: gyvulio veislės, lyties, amžiaus, įmitimo, pašarų ir šėrimo būdo, gyvulio skerdimo ir mėsos laikymo sąlygų.
Sakykime, mėsinių veislių gyvuliai auga greičiau, jiems būdingi smulkūs kaulai, gerai išsivystę raumeniniai ir riebaliniai audiniai; gyvuliui bręstant ir senstant audiniuose mažėja drėgmės, daugėja riebalų, didėja jungiamojo audinio kiekis.
Mėsos kokybei didelę įtaką turi gyvulio laikymo sąlygos, šėrimui naudojami pašarai. Yra žinoma, kad maisto atliekomis šertų gyvulių riebalai oksiduojasi ir genda kur kas greičiau nei gyvulių, kurie buvo šeriami kukurūzais.
Vertingiausia laikoma mėsa, turinti kuo daugiau raumeninio audinio, taip pat jaunų gyvulių, paskerstų nesukeliant bereikalingo streso, mėsa. Mėsos kokybė priklauso ir nuo to, ar ji po skerdimo buvo atvėsinta ir laikyta tinkamoje temperatūroje.
Be to, maistinis mėsos vertingumas priklauso nuo to, ar gyvūnas gauna subalansuotų pašarų, kuriuose yra visų būtinų maisto medžiagų, nemažai įtakos turi ir tai, ar tos medžiagos lengvai pasisavinamos.
Reikia pasakyti, kad Europos Sąjungoje galioja vienodi gyvulių auginimo sąlygų, pašarų gamybos ir kokybės, mėsos tvarkymo reikalavimai. Tačiau įvairiose Europos Sąjungos šalyse auginami skirtingų veislių gyvuliai, jie šeriami skirtingais pašarais ir t. t. Todėl net tos pačios rūšies gyvulių mėsos skonio savybės (spalva, konsistencija, kvapas) bei kokybės rodikliai (raumenų ir riebalų santykis, drėgmės kiekis) gali skirtis.
