Reta nuotaka prie nuometo sega rūtų vainikėlį, tačiau gimusiai dukrelei mielai išrenka Rūtelės vardą.
Graži, įdomi ir naudinga
Rūtos – tai rūtinių (Rutaceae) šeimos daugiamečiai puskrūmiai. Gentyje – apie 60 rūšių, bet plačiai paplitusi ir auginama tik viena. Auga atviroje, saulėtoje vietoje, pakenčia nedidelį šešėlį. Dirva turi būti trąši, lengva, laidi vandeniui. Nereiklios, pakenčia sausrą. Peržydėjusias reikia nupjauti, kad vėl atželtų. Tinka apvadinėms gyvatvorėms.
Žalioji rūta yra puskrūmis, kuris auga stačiai ir mažai šakojasi. Dirvožemis gali būti akmeningas ir nederlingas, bet būtinai laidus vandeniui. Rūta užauga 50–90 cm aukščio. Melsvai žali plunksniški lapai išsidėstę pražangiai, jų kvapas panašus į vyno aromatą. Vasarą šakučių viršūnėse pasirodo gelsvi žiedai, atrodantys kaip purios šluotelės. Be eterinių aliejų, augalo sudėtyje yra veikliųjų ir aromatinių medžiagų – kumarino, rauginių bei karčiųjų medžiagų.
Regis, tai – svarbiausia informacija nusprendusiems auginti rūtas.
Tačiau gėlininkė Elicija Balsienė tikina, kad rūtų nuvertinti nereikia, nes jos – gražūs, įdomūs ir naudingi augalai.
Atsargiai saulėje
„Rūtos – ne tik darželio puošmena, jomis galima gardinti patiekalus. Smulkiai supjaustytais lapais šeimininkės paskanina salotas ir padažus. Ėrienai, paukštienai ir paštetams rūtos suteikia ypatingą skonį, jos labai tinka ir prie sūrio, – pasakojo Elicija. – Rūtų arbata kai kas gydo migreną. Žaliosios rūtos plečia kraujagysles, todėl nedidelės jų dozės padeda gydyti galvos skausmą. Arbata taip pat veiksminga, jei mėnesinės nereguliarios, nes mažina spazmus.
Tačiau vartojant pačių pagamintus ar homeopatinius preparatus būtina laikytis rekomenduojamų dozių.“
Ji perspėjo, kad su rūtomis reikia elgtis atsargiai, ypač saulėtą dieną, nes jose esančios medžiagos gali nudeginti odą. Nemažai žmonių alergiški šiems kvapiems augalams.
„Rūtose esantys eteriniai aliejai naudojami kuriant kvepalus. Jei norite atsikratyti kandžių, vasarą pasidarykite pagalvėles iš rūtų lapelių ir padėkite į rūbų spintą, jos tiks ir prie kruopų, nes kartais net virtuvės spintelėse įsiveisia maistinių kandžių“, – patirtimi dalijosi gėlininkė.
Pamilta ir apdainuota
Pasak E.Balsienės, ryškiai geltoni žaliosios rūtos žiedai pilkai žalių lapų fone yra įspūdingas spalvų derinys, tinkamas alpinariumams. Kita labai svarbi rūtų savybė – jų kvapas atbaido šunis, kates ir kitus gyvūnus. „Tad jei kaimynų šuo nusprendė, kad jūsų sklypas – jam priklausanti teritorija ir pradėjo šlapimu ženklinti puoselėjamus augalus, pasodinkite prie jų rūtų“, – patarė gėlininkė.
Klysta manantys, kad rūta – lietuviškas augalas. Ją, kaip ir daugumą kitų, importavome. Žaliąją rūtą, manoma, iš Viduržemio jūros regiono į Lietuvą atvežė vienuoliai. Kita, romantiškesnė, versija – šį augalą iš Italijos atsivežė karalienė Bona.
„Rūtos stebėtinai greitai paplito po šalį ir tiesiog įaugo į lietuvių kultūrą. Kuris kitas augalas taip dažnai minimas mūsų liaudies dainose? Greitai augalo vardu pradėta vadinti mergaites. Iš populiariausių vardų sąrašų ir dabar neišnyksta Rūta“, – pasakojo gėlininkė.
Pasisėja pati
Ji priminė, kad viduramžiais rūtos buvo vartojamos daugiausia akių ligoms gydyti. Iš čia kilęs antrasis rūtos vardas „akiarūtė“. Žalioji rūta padėdavo apsisaugoti nuo maro, nes savo kvapu atbaidydavo žiurkes – ligos sukėlėjų nešiotojas.
Asmeniniams poreikiams pakanka vieno augalo, kurį geriausia nusipirkti pavasarį sodo prekių parduotuvėje. Vėliau jį galima dalinti arba dauginti auginiais. Galima auginti ir iš sėklų, bet tai ilgiau užtrunka. Kartą įveista sode, žalioji rūta lengvai sėjasi pati. Jei sodinamos kelios ar keliolika rūtų, tarp jų reikia palikti 30×40 cm atstumą, nes krūmeliai greitai plečiasi. Prieš žiemą rūtas reikėtų mulčiuoti, o šalto klimato vietovėse – šiek tiek pridengti. Jei pavasarį rūtos bus nukerpamos iki 10–20 cm aukščio, jos labiau šakosis, jų krūmeliai atrodys gražesni.
Aštroko aromato lapus skinti ir vartoti šviežius galima visą vasarą, o dažnai ir žiemą. Pakankamai aromato išlieka ir džiovinant ar ekstrahuojant aliejumi. Lapai yra labai aštraus skonio, todėl pakanka nedidelio jų kiekio.
