Tai logiška, nes prasideda šildymo sezonas, o malkų sandėliai jau pripildyti dar vasaros pabaigoje. Taigi, nors ir nežymiai, malkinės, ir technologiškai perdirbamos medienos kainos turėtų toliau kilti. Juk malka nėra ta medžiaga, kuriai saugoti labai apsimokėtų statyti didžiules dengtas pašiūres arba tam užimti didžiulius sklypus po atviru dangum, nes medienos kiekiai sunkiai įsivaizduojami.
Pavyzdžiui, šildymo sezono metu vien Varėną apšildančiai katilinei per dieną prireikia penkių vilkikų drožlių. Specialistų nuomone, užtenka apsirūpinti šia mediena 1-1,5 mėnesiams į priekį ir vis pripirkti – tokios logistikos visiškai užtenka norint būti garantuotiems dėl šildymo stabilumo, kad ir kokia būtų oro temperatūra žiemą. Kita vertus, sumanus katilinės savininkas žaliavomis pradeda rūpintis jau vasaros pradžioje, kad malkos apdžiūtų ir taptų kaloringesnės.
Prie laipsniško malkinės medienos brangimo prisideda ir „artimosios“ tarptautinės rinkos faktai. Vasarą vieną malkinės medienos aukcioną Lietuvoje laimėjo tiekėjai iš Latvijos. Mat šioje šalyje yra labiau išplėtota medienos pramonė, o miškų iškertama gerokai daugiau negu Lietuvoje. Kita vertus, Latvijoje sparčiau plinta ir biokuro gamyba . Net ir vidutiniai bei mažesni Latvijos miestai stengiasi persiorientuoti į biokurą. Tad, natūralu, kad daugėja ir medienos vartotojų.
Didelė medieną naudojanti elektrinė iškilo Baltstogėje, bene didžiausią Rytų Europoje biokurą naudojančią elektrinę lenkai pasistatė ir Ščecine. Matyt, netrukus savo aukcionuose sulauksime medienos pirkėjų ir iš šios šalies.
Sinoptikai dar nežino, koks bus lapkritis, gruodis ar juolab vasaris. Šių metų pradžios speigai Lietuvos miškų savininkams buvo tikras džiaugsmas – malkinės medienos kainos pakilo ir stabilizavosi. Matyt, kažko panašaus galima tikėtis ir šiemet.
Apskritai medienos drožles naudojantys katilai dirba normaliu režimu, kai oro temperatūra nenukrenta žemiau kaip 5–10 laipsnių šalčio. Peržengus šią ribą, tenka naudoti daugiau kaloringesnio kuro – dujų ar mazuto. Taip yra, pavyzdžiui, Tauragėje, Šilalėje. Geriau mediena apsirūpina miškingesnių kraštų – Varėnos, Birštono – katilinės.
Beje, Tauragės apskrities šilumininkai elgiasi išties racionaliai: vasarą degina daugiau žievių, nes vandeniui pašildyti to užtenka, o žiemą į katilus krauna skiedras ir, kaip minėta, naudoja kaloringesnį kurą.
Dar šią žiemą malkinės medienos paklausa turėtų didėti ir dėl to, kad jau ir Lietuvoje randasi biokurą naudojančių kombinuoto ciklo elektrinių. Tokia yra naujoji kogeneracinė jėgainė Šiauliuose, kuri biokurą stabiliai naudos ir žiemą, ir vasarą, nes šiltuoju metų laiku, kai šilumos reikės mažiau, ji daugiau gamins elektros energijos. Vadinasi, daugiau pelno turėtų skaičiuoti ir Šiaurės Lietuvos miškininkai.
Rąstinės medienos sektoriuje lieka neapibrėžtos nuotaikos. Kainos tikrai geros ir nekrenta. Paklausa didžiulė, lentpjūvės pusdykės, bet lietinga vasara nebuvo dosni medkirčiams.
Bepigu privačių miškų savininkams – jie gali kirsti tada, kai palankiausios kainos ir tinka gamtos sąlygos, bet gali ir nieko nedaryti, jei kainos žemos arba paprasčiausiai tam laikui nereikia pinigų. Urėdijoms nustatytos normos, bet negi maurosi per purvynę ir grioviais versi miško keliukus? Taip yra ir visoje Europoje: nors čia signalizuojama apie kainų ir darbo mažėjimą, lentpjūvėms problema priešinga – joms trūksta netgi smarkiai pabrangusios žaliavos. Tikras paradoksas.
Kiti miškininkai, girdėdami nemalonius pranešimus apie antrąją krizės bangą, gal ir neskuba užversti rinkos rąstine mediena. Jie dar neužmiršo nesenų pamokų 2008-aisiais, kai smarkiai pakilus medienos kainai iškirsta labai daug miško, tačiau pirkimams staiga sustojus planuotas pelnas virto miražu, nes teko medieną parduoti perpus pigiau nei planuota. Matyt, dėl to ir dabar miško savininkai, kirtėjai į kainas žiūri labai atsargiai – kerta tik tada, kai turi garantuotą pirkėją.
