Susitikimas vyko bendruomenės salėje, atvykėliai sumokėjo už gausiai padengtą stalą. Jie pasakė, kad giliai po kaimelio žeme, kelių tūkstančių metrų gelmėje, uolienoje ir jos plyšiuose yra dujų. Atvykėliai moka jas išgauti ir prašo leidimo pradėti darbą.
Gręžimas prasidėjo po poros mėnesių, laukymėje už kaimo, o po kelių savaičių naktį seniūnę pažadino nušvitęs dangus. Prasiveržė pirmos dujos. Liepsna, pasakoja seniūnė, jai pasirodė ,,didelė kaip namas“. Dabar ten įstatyti vamzdžiai ir trys didžiulės sklendės.
Vyksta svarbūs dalykai, bičiuliai.
Geologai jau seniai surado, bet tik dabar mes pradedame įsisąmoninti, ką jie surado. Beveik visur po žeme yra dujų ir naftos. Visame pasaulyje atsiranda tūkstančiai naujų darbo vietų. Nes geologai ieško ir beveik visur suranda tris gamtinių dujų formas: dujas, įspaustas į skalūnų uolieną (nepainiokime su Estijos degiuoju skalūnu), dujas, įspaustas į smiltakmenio poras, ir dujas, įspaustas į akmens anglies klodus. Įspaudė pati gamta.
Milžiniška jėga, visų viršutinių sluoksnių svoriu – o tai kilometro storio sluoksnis, kartais kelių kilometrų – spaudžiamos dujos buvo įspaustos net į akmenį. Geologai apie tai seniai žinojo, bet daug dėmesio nekreipė. Nes kaip tu ištrauksi tas dujas, kai jos taip įspaustos, kad net tapo akmens dalimi ir yra kilometro, dviejų, net trijų gylyje?
Genijams kliūčių nėra
Buvo sukurta visiškai nauja technologija – hidraulinis plėšimas, arba susmulkinimas (angl. hydraulic fracturing arba fracking). Įsiminkime tą žodį, nes jis įeis į žmonijos istoriją. Tai požeminė, kontroliuojama, galinga vibracija.
Ją naudodami į požemius nesileidę dujininkai išgauna dujas visame pasaulyje: Australijoje, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Europoje. Mūsų planetos geologiniai žemėlapiai peržiūrimi iš naujo, atliekama papildoma žvalgyba ir beveik visur randama gamtinių dujų. Lenkija suteikė dujų bendrovėms jau 70 koncesijų. Beribiais Kanados plotais tiesiog laksto ieškotojų ir gręžikų gaujos, o priekyje visų bėga Kinijos geologai ir dujininkai. Kinų įmonė ,,PetroChina“ Kanadoje jau investavo 5,4 mlrd. JAV dolerių.
Toliausiai nuėjo JAV – energetikos srityje ten revoliucija. Jos plačiai žvalgo, o surastus telkinius tuoj pat eksploatuoja. Maždaug pusė gamtinių dujų Amerikoje dabar išgaunama iš netradicinių šaltinių, bendroje gamtinių dujų gavyboje ji jau aplenkė Rusiją ir dabar užima pirmą vietą pasaulyje. Vokiečių žurnalas ,,Der Spiegel“ apskaičiavo, kad Jungtinės Valstijos dabar turi dujų daugiau negu Saudo Arabija – naftos. Amerikoje jau veikia 3 tūkst. šulinių ir kas mėnesį įrengiama apie 130 naujų.
Dabar, kai revoliucijos ritasi per Artimuosius Rytus, tapo akivaizdu – ir jau kelintą kartą!, – kad pasaulio ekonomika kabo ant arabų naftos virvutės, ir jeigu taip bus ir toliau, pasaulinės kainos nesiliaus šokinėjusios. Jau buvome pradėję kopti iš krizės, bet jeigu neramumai prasidės Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose (tos šalys sėdi ant didžiausių pasaulyje naftos išteklių), vėl nugarmėsime į krizės duobę, galbūt dar gilesnę negu pirma.
Tačiau jeigu gamtinių dujų bus užtektinai ir jų vietoj dabar vartojamo skystojo kuro gaus elektrinės, naftos reikės daug mažiau, jos kainos kris ir stabilizuosis.
Kudakuoti iš džiaugsmo dar anksti
Ar tikrai viskas taip gražu? Jokiu būdu. Išskyrus Ameriką, Švediją ir dar kelias vietas, daugeliu atvejų dujininkai nėra išgavę nė 1 kub. m skalūnų dujų – trūksta įrangos, specialistų, gręžiant ne visada pataikoma į vadinamąją saldžiąją vietą, kur dujų koncentracija didelė. Be to, gana dažnai visi paieškų ir gręžimo darbai nueina niekais, nes pataikoma į tuščias vietas. Ir yra didelis pavojus dar labiau užteršti gamtą. Tačiau teigiamos skalūnų dujų ypatybės aiškiai persveria visą riziką.
Deginant dujas, į atmosferą išmetama perpus mažiau anglies dioksido negu deginant anglį, be to, nėra suodžių. Kai kuriose šalyse, kur elektrinėse deginamos akmens anglys arba skystais kuras, suodžiai padengia laukus ir miškus. Be to, sumažėja atsinaujinančios energijos šaltinių – vėjo ir saulės – panaudojimo patrauklumas. Vėjo jėgainėms ir saulės baterijoms bei plokštėms pagaminti taip pat reikia daug elektros ir medžiagų, tad šių įrenginių kainos kandžiojasi.
Didžiausias skalūnų dujų perspektyvumo rodiklis yra tai, kad visos stambiosios naftos bendrovės keičia strategiją ir investuoja milijardus į naujosios kartos dujų pramonę. Vien todėl, kad Amerika nustojo būti dujų pirkėja ir tapo jų pardavėja, gamtinių senojo tipo dujų kainos pasaulyje pradėjo kristi. Vokietijos milžinas ,,Ruhrgas“ per pusmetį patyrė 500 mln. eurų nuostolį. Buvo pakeistas bendrovės vadovas, bet tai mažai padės, nes dujų monopoliai praranda jėgą jau vien dėl to, kad visiems aišku – jų monopolis baigiasi.
Iki šiandien buvo taip: milžinai, Rusijos „Gazprom“ ir Norvegijos „Statoil“, siurbia savo dujų laukuose, pumpuoja dujas per tūkstančius kilometrų iki Vokietijos ar kitų Europos šalių sienų, ten jas perima į savo vamzdynus kiti gigantai – „Ruhrgas“ arba „Wintershall“ – ir pumpuoja vartotojams.
Didžiulis pelnas tiems, kurie visą sistemą valdo ir ją suka. Dėl kainų net nebūdavo deramasi – jos buvo diktuojamos. Galiojo ilgalaikės sutartys, kai kurios sudarytos net 40 metų. Buvo remiamasi vadinamąja dujų ir naftos sąsaja, tai yra dujų kainos seka naftos kainas, atsilikdamos keliais mėnesiais. O mažmenininkai dar pliaukšteli antkainį už paskirstymą, sandėliavimą ir pardavimo išlaidas. Visa tai negailestingai – iki 30 procentų.
Tačiau dabar atsiranda kažkas panašaus į konkurenciją. Žinoma, nebūkime per daug entuziastingi. Tikros konkurencijos dar nėra. Kol kas yra tik jos idėja. Geologai seniai žinojo apie gelmėse įpaustas dujas, bet technologija jas pasiekti ir ištraukti atsirado visai neseniai. Dujininkai dabar gali gręžti į kelių tūkstančių metrų gylį, pasukti grąžtų galvas (tai didelės mašinos) į bet kurią pusę, gali tęsti gręžimą horizontaliai arba įkypai net per 8 km į šoną nuo vertikalės. Valdo tuos aukštosios technologijos „kurmius“ pusmetrio tikslumu.
Kai požeminis taikinys pasiekiamas, nuleidžiamos ,,drebinimo mašinos“, galingi siurbliai, po 2 400 arklio galių vienas, sujungiami ir apie tuziną tų požeminių eskadrų beprotiška jėga varo specialų skystą mišinį, sukurdami triuškinantį – apie 1 000 barų – spaudimą. Bet žemės paviršiuje jokio virpesio. Jokio garso.
Skystas mišinys – tai milijonai litrų vandens, specialus smėlis ir chemikalai, tarp jų yra ir nuodingų. Požeminiuose akmenyse atsiranda plyšių, įpurškiamo smėlio kristalai neleidžia plyšiams susiglausti, skystis pumpuojamas į paviršių ir su juo išlekia dujos tarsi iš ką tik atkimšto butelio gazuoto vandens. Jas sugauti ir nukreipti į vamzdžius – visai paprastas dalykas. Iš pradžių dujos veržiasi galingai, po poros mėnesių srovė lėtėja, o kai nurimsta, hidraulinį plėšimą reikia pakartoti.
Ateitis priklauso naujoms dujoms
Esame įpratę prie plokščio pasaulio: pirmyn, atgal, į kairę, į dešinę. Dar kartais pažiūrime aukštyn. Bet požeminis pasaulis gerokai didesnis. Jis turi ir kitą matą – gilyn. Kartais labai giliai. Dujų gavyba naujuoju metodu brangesnė negu ankstesnis būdas – pragręžei skylę ir imi. Nauja technologija visada brangi. Tačiau ji jau pradėjo pigti. Inžinieriai iš „Talisman Energy“ sugebėjo išlaidas sumažinti perpus. Yra dar viena svarbi galimo skalūnų dujų pigimo priežastis. Dažnai jų nereikia toli gabenti, o dujų transportas – brangus malonumas.
Kadangi dujų rinka pripildyta, kainos vartotojams pradeda kristi tuomet, kai tik atsiranda naujų tiekėjų. Pernai pasaulyje viskas pabrango, o Amerikoje dujos atpigo 27 procentais. Taip bus ir toliau – kiek didės gavyba, apytikriai tiek pat pigs ir dujos.
Tai bloga žinia Rusijai. Ji investavo milijardus dolerių į vamzdynus dujoms į Europą ir Kiniją pumpuoti. „Nord Stream“ Baltijos jūros dugne pradės veikti jau šiemet. Dabar jau neaišku, ar tai apsimokės (kaip ir projektuojamo dujotiekio per Juodąją jūrą ,,South Stream“ bei Europos Sąjungos projekto ,,Nabucco“ atveju).
Vis dėlto manau, kad entuziazmo pasaulyje per daug. Tai džiaugsmas vartotojų, kurie viliasi, kad subyrės dujų monopoliai ir sumažės kainos. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis jau mato, kad jo šalis tampa ,,antrąja Norvegija“ – turtinga, svarbi ir nepriklausoma. Iš kelių prezidento Baracko Obamos kalbų aišku, kad džiūgauja ir jis.
Bet kol kas didžiausia problema – pavojus užteršti gamtą. Nuodingi chemikalai gali patekti į gruntinius vandenis. Tai nėra neišvengiama – hidraulinis plėšimas atliekamas 1,5 km gylyje arba daug giliau, o geriamojo vandens sluoksniai yra tik 200 m gelmėje. Bet padarius klaidą gali būti nelauktų proveržių. Vietovė gali tapti turtinga, tačiau be gėlo vandens. Amerikoje tokių atvejų būta. Dujininkai atsako, kad reikia tobulinti metodus, surasti kitokių chemikalų. Tos neigiamos aplinkybės labai svarbios, jos gali stabdyti procesą, bet pakeisti jo krypties jau negalės.
Dvi milžiniškos valstybės – Kinija ir Indija – stoja į modernių pramoninių valstybių gretą, jų ūkiui ir transportui jau dabar kuro ir degalų reikia gerokai daugiau negu prieš penkerius metus, o senojo pyrago, tradicinių kuro šaltinių, visiems neužteks. O kaip Lietuvoje? Mūsų žemėje potencialusis sluoksnis yra arti paviršiaus, ypač Vakarų Lietuvoje – arčiau paviršiaus negu Lenkijoje. Neabejotina, kad ten yra tų įstrigusių dujų. Tik kol kas neaišku, kiek.
Jeigu kalbame apie ateityje galimą skalūnų dujų išgavimą, gali kilti keli įdomūs klausimai. Ar ūkininkas gali uždrausti daryti gręžinį savo žemėje? Gali, jeigu nenori gerai uždirbti, paaukojęs keliasdešimt arų įrenginiams pastatyti. Jeigu užsispirs ir paaiškės, kad dujų po jo sodyba yra, irgi nieko baisaus. Ūkininkui priklauso tik dirvožemis, o gelmės – ne jo.
Dujininkai gręžinį galės daryti kad ir už kelių kilometrų, o telkinį pasieks horizontaliais gręžiniais. Tas pats ir su licencijomis, išduotomis užsienio ir Lietuvos naftos bendrovėms. Joms priklauso tik teisė dirbti naftingame sluoksnyje.
Ką būtina padaryti energetikos revoliucijos akivaizdoje? Dujinių skalūnų geologija turi būti gerai ištirta. Būtina geriau suformuoti teisinę bazę. Jeigu žiopsosime, liksime kvailių vietoje. Be to, aplinkosaugos aspektai turi būti išnagrinėti ypač atsakingai. Ir turėsime, bičiuliai, savo dujų. Ne šiandien, ne rytoj. Bet progos nepraleiskime – ji nepasikartos.
