Šie projektai gali sužlugdyti „Gazprom” monopolį trijose Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, per tiekimo diversifikaciją ir abipusį sąryšį sukurdami konkurencingą regioninę rinką. Trokštama eksploatacijos pradžia yra 2014-2015 m.
Vis dėlto, dabar numatomas trijų projektų bendras galingumas smarkiai viršija bendrus Lietuvos, Latvijos ir Estijos dujų suvartojimo poreikius. Ši dilema greičiausiai yra neišvengiama.
Paprastai SGD projektai yra laikomi komerciškai perspektyviais, kai pakartotinio dujinimo pajėgumai yra ne mažiau nei 4 mlrd. kub.m. per metus. Taigi, projektams gali tekti varžysis tarpusavyje dėl investicijų ir politinės paramos Baltijos sostinėse ir Briuselyje. Bendrai sukuriamo pertekliaus suvokimas gali pasmerkti projektus dar prieš jiems prasidedant.
Europos Komisija svarsto dalinį šios dilemos sprendimą. Ji remia tarpusavyje sujungtų pakartotinio dujinimo SGD vamzdynų tiesimą, iš Baltijos terminalų į kitas besivystančias Europos energijos rinkos dalis. Tai leistų importuotoms dujoms tekėti į pietus, į Centrinę Europą, sumažinant toli nuo jūros nutolusių teritorijų priklausomybę nuo „Gazprom”.
Sąsaja su Centrine Europa taip pat gali garantuoti komercinį trijų SGD projektų įgyvendinamumą Baltijos regione, išvengiant ten pertekliaus. Pirmasis vasario 4 d. Briuselyje įvykęs Europos Sąjungos energetikos viršūnių susitikimas pritarė tokių tarpusavyje susijusių Šiaurės-Pietų vamzdynų statybai. Vis dėlto, finansavimo dar teks paieškoti. Atrodo, kad ES politinė parama yra labiau sutelkta ties Lenkijos Swinoujscie SGD projektu (ir Šiaurės-Pietų susiejimu iš Lenkijos), nei Lietuvos ar Latvijos SGD projektais, rašo „Euractiv”.
Vienas neatidėliotinų dalykų yra tas, kad dabartinė Latvijos vyriausybė (tvirtai provakarietiška ir kovojanti su korupcija) turi aiškiai parodyti, kad atsisakė minties pakviesti Rusijos „Gazprom” ar jos dukterinę bendrovę „Itera” statyti SGD terminalą Latvijoje. Kai kurie Latvijos politikai ir interesų grupės diskutavo Maskvoje apie šį projektą bei siūlomą dujų talpyklą Latvijoje. Šie pasiūlymai ir toliau iškreipia visuomenėje ir Baltijos regiono verslo srityse vykstančias diskusijas.
Vasario 10 d. Latvijos prezidentas Valdis Zalteras pareiškė, kad valstybinė elektros tiekimo bendrovė „Latvenergo” (t.y., ne Rusijos bendrovė) būtų įpareigota pastatyti siūlomą SGD terminalą netoli Rygos ir kad terminalas bus susietas su kaimyninių Baltijos valstybių dujotiekių sistemomis ir bendra Europos rinka. Viešėdamas Vilniuje, V. Zalteras kalbėjosi su prezidente Dalia Grybauskaite. Lietuvos pusė pasidžiaugė dėl jau kuris laikas lauktų patikinimų.
Neseniai Lietuvos vyriausybė išreiškė didelį susirūpinimą dėl galimo Rusijos kontroliuojamo SGD terminalo Latvijoje. Toks projektas (arba rimtas jo svarstymas) gali pasmerkti Lietuvos SGD projektą dubliavimuisi, kartu padidindamas priklausomybę nuo „Gazprom” Baltijos regione. Dabar tikimasi, kad Latvijos vyriausybė pagrįs prezidento V. Zaltero poziciją, jog Latvija sieks europinio dujų tiekimo saugumo sprendimo.
„Gazprom” (ar jos dukterinės bendrovės „Itera”) pastatytas SGD terminalas sustiprintų „Gazprom” padėtį Baltijos regione. Rusijos pusė nori dvejopų pajėgumų terminalo, skirto ne tik importui, bet ir nuosavų „Gazprom” dujų eksportui ateityje. Tai susietų SGD terminalą su vamzdyno operatoriumi „Latvijas Gaze“, kuris bendrai priklauso „Gazprom/Itera“ ir jo vokiečių sąjungininkui „E.ON Ruhrgas“.
Tokie susitarimai leistų „Gazprom“ blokuoti arba formuoti sprendimus dėl dujų eksporto-importo, dujų kainų ir jų tiekimo, siekiant savų interesų įgyvendinimo.
Siekiant palengvinti tokių susitarimų sudarymą, Rusijos pusė pasiūlė pastatyti Latvijoje didelę požeminę aikštelę dujų sandėliavimui ir Rusijos dujų reeksportavimui. Kai kurie teigia, kad sandėliavimas sustiprintų šalies dujų tiekimo garantijas, atneštų Latvijai pajamų ir užtikrintų dujas planuojamų elektros ir šildymo gamyklų statybai. Vis dėlto, daug labiau tikėtina, kad tai pakenktų Latvijos ir regiono dujų tiekimo saugumui, sustiprinant „Gazprom“ monopolinę poziciją, užkertant kelią Baltijos valstybių rinkoms ir nuslopinant diversifikavimo pastangas.
Latvijos geologija yra nepaprastai tinkama požeminei dujų saugyklai. Tai gali tapti paskata Europos investuotojams statyti SGD terminalą Latvijoje ir užsitikrinti Europos Komisijos paramą projektui. Tam, kad gautų tokią paramą, projektui yra būtinas regioninio ar bendro Europos projekto statusas, kuris atkrenta, jei „Gazprom“ bus įtraukta į projektą. Dar daugiau, kaip Vilniuje teigė V. Zalteras, „Latvenergo“ domina dujų tiekimo diversifikacija ir konkurencingos kainos per priėjimą prie SGD. Ši elektros tiekimo bendrovė kol kas yra didžiausia dujų vartotoja.
Dujomis prekiaujančią ir dujotiekį valdančią „Latvijas Gaze“ bendrovę kontroliuoja „Gazprom“ ir jos dukterinė bendrovė „Itera“, kurios turi 50 proc. akcijų, o „E.ON Ruhrgas“ - 47 proc. Dujų rinkos reforma, įgyvendinant „atsiejimą“ (atsiejant tiekimą nuo transportavimo), įpareigoja ES įstatymai ir ji padarytų SGD projektą daug patikimesniu. Estija ir Lietuva imasi žingsnių šia linkme. Lietuva paprašė Europos Komisijos pagalbos atsiejant ir demonopolizuojant dujų rinką.
Vilniuje prezidentai D. Grybauskaitė ir V. Zalteras sutarė, kad atitinkami SGD projektai gali būti suderinami vienas su kitu, jei bus įgyvendinami kaip tarpusavyje susijusios regioninės rinkos elementai su regioniniais dujų mainais, ir per Lenkiją susieti su platesne Europos rinka. Tikimasi, kad po šių politinių susitarimų prezidentų lygmenyje paseks vyriausybiniai sprendimai.
Latvijos vyriausybė būtinai turi pagrįsti V. Zaltero patikinimus dėl Latvijos pasirinkimo. Tai turi būti susiję su „Gazprom“ ar jo atstovų įsitraukimo į projektą paneigimu, terminalo naudojimo tik importui (ne eksportui) garantija ir sąsajos su „Gazprom“ pasiūlyta sandėliavimo vieta paneigimu. Toks požiūris kartu su energijos rinkos reforma atsiejant padėtų lengviau gauti ES paramą ir pritraukti Europos investicijas abiem projektams.
