Penktadienį Londono ekonomikos mokyklos (London School of Economics) Baltijos šalių forume dalyvavęs daugiau nei dvidešimt metų Baltijos šalių santykiais su Rytais besidomintis britų žurnalistas sutiko su DELFI pasidalinti savo pastebėjimais apie energetikos sektoriaus pokyčius Lietuvoje.
-Ar sėkmingai Lietuvai pavyksta kovoti už energetinę nepriklausomybę?
- Kalbant apie energetinę nepriklausomybę svarbūs du klausimai: pirma, jungtys, antra, energijos generavimas iš vidaus šaltinių.
Jungčių projektai vyksta, tačiau per lėtai. Jūs turėsite „Swedlink“ su Skandinavija, kelias į Lenkiją taip pat grindžiamas. Tačiau viskas vyksta dešimtmečiu per vėlai.
Kalbant apie elektros energijos generavimą, manau, kad Visagino atominės elektrinės projektas vis dar kelia daug klausimų. Vis dar manau, kad kitos šalys nepasitiki, kad projektas gali būti įgyvendintas. Buvo per daug uždelsimų ir nesusipratimų praeityje.
Taip pat galime matyti gana aktyvų Rusijos vaidmenį bandant sutrukdyti šiam projektui, o štai įnešti sumaištį į jungčių projektus rusams yra sunkiau, nes jie tiek daug nekainuoja bei jų efektas matomas gana greitai. Tuo metu atominės elektrinės projektas yra nežmoniškai brangus, o dar ir apgaubtas daug nežinomybės.
-Kaip pasireiškia Jūsų minėti Rusijos bandymai sutrukdyti energetikos projektams?
- Visų pirma, tai daroma vietoje per Rusijos įgaliotas energetikos kompanijas. Jie turi didelį vaidmenį pateikiant informaciją ir nebendradarbiaujant su energetikos saugumo institucijomis. Tai labai aiškiai mačiau Lietuvoje, kai buvo bandoma įgyvendinti pagal Europos Sąjungos programą dujų sektoriaus liberalizavimo procesą.
Kitas žingsnis – atominių elektrinių Baltarusijoje ir Kaliningrade projektai. Bandoma kovoti sukuriant konkurentus, nes žiūrint bendrai šie projektai neatrodo ekonomiškai racionalūs.
-Tačiau ir Lietuvai Visagino atominės elektrinės projektas gali atrodyti ekonomiškai neracionalus.
- Bet jūs turite galvoti apie nacionalinio saugumo dalykus. Čia mes nekalbame apie nacionalinį salotų tiekėją vietoj kopūstų. Energetika – tai, kas tikrai rūpi.
Apskritai vertinant, manau, kad Lietuvoje situacija yra geresnė nei prieš dešimt metų, nes Europos Sąjunga sėkmingai per šį laiką veikė bandydama sužlugdyti „Gazprom“ verslo modeliui Europoje tiek kalbant apie dujotiekį, tiek apie vertikalią integraciją.
Lietuva iš Europos Sąjungos sulaukia daug pagalbos. Jungčių projektai greitai bus įgyvendinti. Kas lieka Lietuvai – nuspręsti, ar toliau vystyti atominės elektrinės projektą, kas bus be galo brangu. Be to, dirvožemis šiam projektui buvo taip prastai paruoštas, kad jo pataisyti gali ir nebepavykti. Tas man ir kelia nerimą.
- Šiuo metu diskusijas apie atominę energetiką užgožė kalbos apie skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą. Ar ir čia galima įžvelgti Rusijos interesų?
- Esu tikras, kad rusai palaiko, kaip aš vadinu, pseudožaliųjų judėjimus. Tikri žalieji kovoja prieš anglies ir dyzelio naudojimą, kas iš tiesų yra dideli teršėjai. Tuo metu dujos yra palyginus neteršiančios.
Amerikoje niekas nėra prisiteisęs pinigų iš skalūnų dujų kompanijų. Taigi manau, kad visi pasisakymai, kad skalūnų dujos yra pavojingos, yra nesąmonė.
Esu įsitikinęs, kad skalūnų dujos turi šviesią ateitį ir, manau, kad visi bandymai Europoje nuversti skalūnų dujų judėjimą žlugs.
-Ar jūsų nuomonė yra pagrįsta įrodymais?
- Įrodyti yra sunku, bet mes galime matyti, ką Rusija finansuoja. Tereikia skaityti Rusijos spaudą, žiūrėti televiziją, sekti jų siunčiamą informaciją. Jie į šį reikalą žiūri rimtai.
Mes negalime sujungti visų taškų į vieną piešinį, bet tai, kiek galime sujungti, nupiešia gana aiškų vaizdą.
Sudėjęs savo žurnalistinio darbo patirtį sekant įvykius Rytų ir Centrinėje Europoje, 2008 m. Edwardas Lucasas išleido knygą „Naujasis Šaltasis karas“ (angl. The New Cold War). Praėjusiais metais „The Economist“ redaktorius išleido naują knygą „Apgavystė“ (angl. Deception), kurioje aprašomas šnipinėjimas tarp Rytų ir Vakarų.
