Stebina tai, kad tarp Lietuvos politikų iki šiol vyrauja vienašališka informacija, paremta pasenusiais arba pritemptais duomenimis apie realią situaciją branduolinės energetikos plėtros srityje valstybėse, kurių ekonomika ir aplinkosauga tvarkoma tais pačiais principais kaip ir Lietuvoje, t. y., Europos Sąjungoje, JAV ir kitose rinkos ekonomikos šalyse.
Nauji reaktoriai beveik nestatomi
Branduolinės energetikos aukso amžius – 1970–1990 metai, kai visame pasaulyje veikiančių energetinių reaktorių skaičius išaugo nuo 80 iki 419, o jų bendra galia siekė 326 milijonus kW (326 gigavatus). Tuo laikotarpiu įvyko dvi labai didelės avarijos, ypatingai paveikusios tolesnę branduolinės energetikos raidą. Tai avarija Trijų mylių salos (JAV) elektrinėje 1979 m., kur visiškai išsilydė vieno reaktoriaus aktyvioji zona, ir Černobylio katastrofa, kai sprogo reaktorius ir buvo užteršta milžiniška teritorija beveik visoje Europoje. Po šių lemtingų įvykių pasitikėjimas branduoline energetika ir viltys apie jos dominavimą pasaulio elektros energetikoje sparčiai blėso. Nuo 1990 iki 2012 m. vidurio veikiančių reaktorių padaugėjo tik dešimčia – iki 429, t. y., tik po 1 reaktorių kas du metus, nes atėjo tas laikas, kai sustabdyti pirmieji reaktoriai, pastatyti branduolinės energetikos plėtros pradžioje.
Branduolinė energetika buvo viršūnėje 2002 metais, kai veikė 441 reaktorius. Nuo tada prasidėjo lėtas, gal ir laikinas, smukimas. Matyt, jis dar kurį laiką tęsis, nes, jei Japonijos vyriausybei nepavyks gauti visuomenės pritarimo paleisti dabar laikinai neveikiančius 40 reaktorių, tas smukimas bus labai ryškus ir gal net lemtingas.
Dabartinės Europos Sąjungos (ES27) šalyse daugiausia reaktorių buvo 1990 metais (177), tačiau jų sumažėjo iki 136 2012 metais. Panaši situacija yra ir JAV, kur per tą patį laikotarpį 10 reaktorių sustabdyti, pastatytas tik vienas naujas. Ten šiuo metu veikia 104 reaktoriai.
Taigi prieš 10–12 metų pasirodžiusios branduolinės energetikos renesanso viltys lieka miražu. Tų vilčių įgyvendinimas tampa vis problematiškesnis, nes pastaraisiais metais nepaprastai sparčiai plėtojant atsinaujinančių energijos šaltinių energetiką, klimato atšilimo problemos sprendžiamos žymiai pigiau, universaliau ir mažiau rizikuojant nei su branduoline energija. Deja, dar daugelis iš mūsų nesuvokia tos pažangos masto, spartos ir svarbos ypač mažai valstybei. Matyt, prireiks dar gero penkmečio, kad iš esmės pasikeistų problemos suvokimas ir energetikos politiką pasuktume racionalesne, tvaresne, draugiškesne aplinkai ir žmogui kryptimi.
Energija bus per brangi
Branduolinės energetikos plėtros pradžioje (1954–1970 m.) vyravo beveik vieninga nuomonė, kad tai potencialiai neišsenkantis pigiausios energijos šaltinis. Atrodė, kad branduolinis reaktorius – tai fantastiškai paprastas, labai kompaktiškas įrenginys, urane slypinčią energiją verčiantis šilumine, kurią transformuoti į elektros energiją seniai mokėjome. Ir iš tikrųjų pirmosios kartos atominių elektrinių statybos vyko labai sparčiai, statybos buvo pigios, finansavimas nekėlė rūpesčių, reikalingi moksliniai tyrimai daugiausia buvo finansuojami iš karinio biudžeto, nes uranas buvo reikalingas ir branduoliniam ginklui, o branduoliniai reaktoriai – povandeniniams laivams ir lėktuvnešiams.
Tačiau laikui bėgant ir įgyjant vis didesnę realių jėgainių eksploatacijos patirtį, susiduriant su įvairiomis avarijomis ir jų likvidavimo pamokomis, tapo aišku, kad branduolinis reaktorius, nežiūrint į jo fizikinį paprastumą, yra labai pavojingas įrenginys, kurį suvaldyti ir be pertrūkių saugiai eksploatuoti keletą dešimtmečių yra ne taip paprasta, kaip buvo tikėtasi. Kaupiantis patirčiai, griežtėjant saugos reikalavimams branduolinių elektrinių statyba ne pigo, o brango.
Dėl daugelio priežasčių naujų elektrinių statyba ypatingai pabrango pastarąjį dešimtmetį. Jei dar 2000–2005 metais prognoziniuose tarptautinių institucijų vertinimuose buvo tikimasi, kad vieno instaliuoto kilovato kaina neviršys 2000 JAV dolerių, šiuo metu beveik visuotinai sutinkama, kad elektrinėms, planuojamoms statyti Vakarų šalyse, ji bus ne mažesnė kaip 5000 JAV dolerių ir gali siekti netgi 10000. Dabar statomų dviejų elektrinių Suomijoje ir Prancūzijoje kaina jau viršija 8 milijardus eurų, t. y., daugiau nei 5000 eurų už kilovatą. Atitinkamai augo ir projektuojama gaminamos elektros energijos savikaina. Branduolinės elektrinės tampa ne pigiausios, bet beveik brangiausios elektros šaltiniu.
Štai kodėl ekonomika tampa ne stipriąja, bet silpnąja branduolinės energetikos savybe. Ta informacija apie ekonomiką, kurią pateikia Lietuvos atominės elektrinės statybos entuziastai ir labai suinteresuotų Lietuvos bankų ekspertai, visiškai nesiderina su šių dienų realijomis. Reikia tik stebėtis, kodėl buvusi Vyriausybė taip atkakliai norėjo įtikinti visuomenę, kad pastatę naują atominę elektrinę turėsime pigią elektros energiją. Realybėje naujos atominės elektrinės negali konkuruoti atviroje elektros energijos rinkoje ir daugiausia dėl to jos Vakaruose šiuo metu beveik niekur nestatomos.
Dėl to, kad nėra ir nesitikima, jog ateityje bus naujų užsakymų, veiklą branduolinių reaktorių kūrimo ir statybos srityje nutraukė tokios garsios kompanijos kaip ABB ir SIEMENS. Amerikos bendrovės „General Electric“ ir WESTINGHOUSE daugumą savo branduolinių padalinių akcijų pardavė Japonijos kompanijoms. Šios dvi kompanijos nuo pat branduolinės eros pradžios „diktavo madas“ kuriant branduolinius reaktorius. Ir štai praėjusią liepą „General Electric“ vadovas pareiškė, kad prie „dabartinių sąlygų branduolinė energetika nepateisinama“.
Projektas – Lietuvai pavojingas
Dar vienas svarbus veiksnys, mažinantis atominių elektrinių patrauklumą Vakaruose yra tai, kad mažose šalyse su mažomis energetinėmis sistemomis didelės elektrinės (milijono kilovatų ir daugiau) visiškai netinka. Lietuvoje poreikiai taip pat auga žymiai lėčiau nei anksčiau prognozuota. Jie dabar yra beveik 40 proc. mažesni nei 1990 metais, o maksimali iš sistemos pareikalauta galia nesiekia 2000 megavatų ir nedidėja nuo 1995 metų.
Branduolinių valstybių visuomenę neramina ir tai, kad iki šiol neišspręsta panaudoto branduolinio kuro galutinio palaidojimo problema, nors tam išleista dešimtys milijardų dolerių. Akivaizdu tik tai, kad tai bus labai sudėtingas ir brangus procesas ir toli gražu ne visų šalių geologinės struktūros yra tinkamos jam palaidoti. Šiandien taip pat aišku, kad senų atominių elektrinių saugaus demontavimo reali kaina yra nepalyginamai didesnė nei anksčiau spėliota. Matyt, ji bus panaši į naujos statybos kainą. Tai rodo Anglijos, Ukrainos bei Ignalinos AE patirtis.
Nors didelių avarijų tikimybė atominėse elektrinėse yra labai maža, jų ekonominiai ir socialiniai padariniai yra milžiniški. Černobylio ir Fukušimos katastrofos tai akivaizdžiai iliustruoja. Naujausi Japonijos Vyriausybės vertinimai rodo, kad TEPCO kompanijai gelbėti ir padariniams likviduoti reikės net 11 trilijonų jenų (apie 100 milijardų eurų arba Lietuvos 4 metų BVP), o Černobylio katastrofa prisidėjo ir prie Sovietų Sąjungos ekonomikos žlugimo. Taigi tik didelės ir stiprios ekonomikos šalys gali pakelti tokią naštą. Mažos šalys neturėtų rizikuoti savo ateitimi ir turėtų atsisakyti šios technologijos panaudojimo.
Naujos AE statyba Lietuvoje – per brangus mokestis už spekuliacijas „energetinės nepriklausomybės“ tema, energetinę priklausomybę keičiant ne mažiau pavojinga finansine ir technologine priklausomybe. Be to, esant tokiai sparčiai pažangai atsinaujinančių energetikos šaltinių srityje ir ją taip palaikant ES institucijose, būtų didelė strateginė klaida Lietuvos energetikos ateitį susieti su branduoline energetika, kurios likimas apskritai yra labai neaiškus.