Šiuos mūsų žemės gelmių turtus siurbia ir kasa užsienio kapitalo įmonės, palikdamos Lietuvoje tik tuščias požemines ertmes ir didžiules karjerų duobes.

Sumokėjusios santykinai nedidelius mokesčius, jos išveža iš Lietuvos šiuos turtus ir pelningai parduoda. Ar tai tikrai pats geriausias kelias papildyti šalies biudžetą? Kita vertus, gamtos ištekliai sparčiai senka. Antai durpes gali tekti netrukus į Lietuvą importuoti.

Valstybei jie neparūpo

Ekspertų apskaičiavimu, vien jau išžvalgytos lietuviškos naftos vertė siekia 2,5 mlrd. Lt. Iš viso sausumoje Lietuva turi apie 60 mln. t lietuviškos naftos. Dar 20 milijonų tonų – Baltijos jūroje. Lietuviška nafta pasižymi labai gera kokybe, nes turi mažai sieros. Šios naftos klodai yra maždaug dviejų kilometrų gylyje. Tiesa, detaliai išžvalgyti ištekliai siekia tik 2,7 mln. t.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, beveik iškart prasidėjo ir lietuviškosios naftos žvalgyba. Netrukus ėmė linguoti pirmųjų naftos išgavimo verslovių gervės. Šiuo metu Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos yra išdavusi naftos gavybos leidimus kelioms privačioms užsienio ir bendroms Lietuvos ir užsienio bendrovėms. Keistokai atrodo: grumiamės dėl šalies energetinės nepriklausomybės, o tuo pat metu lietuviška nafta, tarsi niekam nereikalingas nešvarus vanduo, be jokių trukdžių teka į svečias šalis. Neapsimoka ar tiesiog nesugebame patys siurbti savo naftą?

O užsieniečiams, pasirodo, apsimoka. Jie mūsų naftos žvalgyba ir gavyba susidomėjo iš karto, vos tai tik buvo galima. Ne vienas Lietuvos gyventojas priekaištauja, kad pati valstybė net nepabandė įteisinti valstybinį savo žemės gelmių vertingiausio turto gavybos monopolį ir be jokių tarpininkų gauti pelno, kuris dabar atsiduria užsienyje. Praėjusių metų pradžioje 279 įmonėms buvo išduoti leidimai naudoti naudinguosius išteklius. Penkios įmonės turi leidimus naudoti ir žvalgyti naftos telkinius.

Sumoka septynis kartus mažiau

Seimo nario, Žaliosios politikos mokslų instituto vadovo Lino Balsio duomenimis, per penkerius metus Lietuvoje išsiurbta 3,8 mln. barelių (barelis – 160 litrų) naftos. Skaičiuojant dabartinėmis kainomis (barelis kainuoja apie 111 dolerių (288 Lt), per penkerius metus iš viso buvo išpumpuota naftos už 1,1 mlrd. Lt, o į valstybės biudžetą sumokėta apie septynis kartus mažiau. Praėjusiais metais – 35 mln. Lt, 2011 m. – 31 mln. Lt. Parlamentaro teigimu, dėl tokios ekonominės politikos kasmet prarandame šimtus milijonų litų.

Daugiausia naftos Lietuvoje išgaunančios bendrovės visai arba iš dalies priklauso užsieniečiams – „Lotus Geonafta“ yra lenkiško kapitalo. Viena bendrovės „Genčių nafta“ akcininkių buvo Švedijos bendrovė „Svenska Petroleum Exploration“. Vėliau ji pardavė akcijas. „Minijos nafta“ iš pradžių buvo Lietuvos-Danijos bendrovė.

Blogiausia, pasak Seimo nario, kad jau kuris laikas pastebima, jog naftos bendrovės Lietuvoje „juodojo aukso“ išgauna mažiau – 2008-aisiais – 127 tūkst. t, pernai – 94 tūkst. t naftos. Tai rodo, kad puikios naftos atsargos mūsų šalyje senka. Bendrovės nebeatranda naujų telkinių, paieškoms neretai trukdo gyventojų pasipriešinimas, trūksta aiškesnės valstybės politikos.

Atsargos ne begalinės

Daugiausiai žemės gelmių turtų yra Žemaitijos regione – Gargždų, Šilutės, Kretingos apylinkėse, prie Ablingos, Vėžaičių. Šiose vietose lietuvišką naftą siurbia ne lietuviškos bendrovės „Geonafta“, „Genčių nafta“, „Minijos nafta“, „Geobaltic“, „Manifoldas“. O dėl skalūnų dujų paieškos Lietuvoje pastaruoju metu pagarsėjęs pasaulio energetikos gigantas „Chevron Global Energy“ neseniai už neskelbiamą sumą įsigijo 50 proc. naftos telkinį Lietuvos pamaryje iš valdančios bendrovės „LL investicijos“, kuri čia žvalgo naujus telkinius.

Praėjusiais metais „Geonafta“ išsiurbė dvigubai daugiau naftos negu užpernai. Ji eksploatuoja apie 15 telkinių. Visoje Lietuvoje yra apie 40 veikiančių gręžinių. Specialistai sako, kad naftos galima rasti maždaug iki Raseinių. Naftininkai pasiryžę, jei tik valdžia leistų, imtis darbo net ir Baltijos jūroje.

Įmonės, visiškai išsiurbusios naftą, yra įsipareigojusios rekultivuoti žemę virš išsekusio telkinio. Tik kas iš to. „Geonaftos“ specialistai pripažįsta, kad dabartinių telkinių atsargos – apie 9 milijonai barelių. Jei per metus, kaip dabar, būtų išsiurbiama po 800 tūkst. t, šios atsargos išsektų jau 2018-aisiais.

Naftos gręžiniai paprastai gerokai subjauroja kraštovaizdį. Tačiau naftą siurbiančios privačios bendrovės savo mokesčiais labai mažai paremia tokių savivaldybių biudžetus. Kaip teigia pajūrio savivaldybių vadovai, visa nauda iš čia esančių verslovių – gyventojų pajamų mokestis. Tačiau darbuotojų ten nedaug, tad ir vietos biudžetus jie ne ką tepapildo.

Kitose valstybėse mokesčiai didesni

Prieš porą metų, bandant išsiaiškinti, kokį poveikį valstybei ir verslui daro jos išteklių naudojimas, buvo atliktas tyrimas. Vėliau, vadovaujantis gautais duomenimis, buvo šiek tiek padidinti mokesčiai už žemės gelmių išteklius. Tačiau netgi ir po to, ekspertų teigimu, kaimyninėse bei daugelyje Europos Sąjungos valstybių gamtos išteklių apmokestinimas yra didesnis negu Lietuvoje.

Mūsų šalyje šis mokestis priklauso tik nuo išgauto išteklių kiekio ir nustatyto tarifo, o kai kuriose ES šalyse yra nustatytas papildomas mokestis ir už suteiktą gavybos plotą. Būta siūlymų tokį mokestį įteisinti ir Lietuvoje, tačiau tam aršiai pasipriešino verslininkai ir buvo atsitraukta.

Parlamentaras L. Balsys siūlo pasekti Norvegijos pavyzdžiu ir naftą leisti išgauti valstybinei įmonei, kaip tai daro „Statoil“. „Atsargos greitai pasibaigs, kompanijos išvažiuos, o mes būsime atidavę savo turtus ir gavę už tai skatikus, – teigė Seimo narys. – Bendrovės turi gauti pinigus už tai, kad siurbia naftą ir atlieka kitus darbus, o ne už tai, kad ją parduoda.“ Panašios nuomonės yra ir Lietuvos žaliųjų judėjimo vadovas Rimantas Braziulis.

Ar neteks durpes importuoti?

Statistika rodo, kad pastaraisiais metais iš Lietuvos išvežami rekordiniai durpių kiekiai. Viena didžiausių įmonių, Lietuvoje kasančių durpes, – akcinė bendrovė „Rėkyva“. Didžioji dalis jos akcijų priklauso danų investuotojams. Specialistai sako, jog, jei išvežamų durpių ir jų produktų apimtys ir toliau augs tokiais tempais, gali atsitikti taip, kad netrukus patys turėsime importuoti durpes iš užsienio.

Mokslininkų teigimu, durpių ištekliai Lietuvoje yra riboti, jas kasant neretai pažeidžiamos gamtos sistemos. Įmonės durpes kasa geriausiose, gamtiniu požiūriu neretai gražiausiose vietose. Daugelis dar prisimena ilgai liepsnojusį gyventojų konfliktą su durpių kasėjais netoli Šiaulių. Žmonės gynė nuo suniokojimo Rėkyvos ežerą, durpių kasimo įmonė tikino, kad jos veikla gamtai žalos nedaro.

Durpės
Gali nutikti ir taip, kad kokia nors įmonė baigs kasti durpes ir bankrutuos, o gamtai padarytą žalą teks apmokėti Lietuvos mokesčių mokėtojams. Kai kurių specialistų skaičiavimu, rekultivuoti buvusį durpyną gali kainuoti daugiau nei valstybei sumokėti mokesčiai. Kaimyninėje Latvijoje mokestis už kubinį metrą durpių gerokai mažesnis – vos 27 centai, tačiau ir durpių išteklių ten tris kartus daugiau. Lietuvoje dirbančios bendrovės apie 90 proc. visų išgaunamų durpių eksportuoja į užsienį.

Didesni mastai, didesnė ir baimė

Šią savaitę vykusiame Seimo Energetikos komisijos posėdyje Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius sakė suprantąs visuomenėje kylančią baimę dėl naujų išteklių paieškos ir gavybos Lietuvoje, nes skalūnų dujų projekto mastai daug didesni nei tradicinės naftos gavybos.

„Baimės pagrįstos, bet kokios invazijos į žemės gelmes daro įtaką aplinkai. Baimės yra didesnės, nes mastai bus didesni“, - kalbėjo geologas.

Pasak jo, išgaunant tradicinius angliavandenius (naftą), užtenka keliolikos gręžinių, o skalūnų dujoms reikėtų po dvidešimtmečio jau kelių šimtų gręžinių. Išgaunant naftą gręžiniai horizontaliai išsiplečia apie 350 m. Skalūnų dujų gavybai reikėtų daugiau atšakų, kurios nusitęstų iki kelių kilometrų.

Nauda iki šiol neaiški

J. Mockevičius teigė, kad pasibaigus konkursui dėl netradicinių angliavandenilių (skalūnų dujų) ir toliau išlieka vienintelis pretendentas į skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą Šilutės-Tauragės apylinkėse – tarptautinė energetikos bendrovė „Chevron“.

Geologijos tarnybos atstovas sakė, kad atlikus žvalgybos darbus dujos galėtų būti pradėtos išgauti ne anksčiau nei po penkerių metų. Kai kurie parlamentarai siūlo neskubėti pasirašinėti sutarčių su gamtos išteklių žvalgytojais, o viską gerai apsvarstyti, galbūt net pakeisti kai kuriuos įstatymus, juo labiau kad dabartiniuose skalūninės dujos niekur neminimos.

Apie galimą skalūnų dujų ekonominę naudą šaliai Seime vyriausiasis geologas negalėjo nieko tiksliau pasakyti. Jo žiniomis, viena darbo vieta naftos versle sukuria 5-6 darbo vietas paslaugų sferoje. Tačiau žinant, kad šioje šakoje paprastai dirba ne itin daug darbuotojų, nauda čia nebūtų labai didelė. Komitete prasitarta ir apie svarstymus dalį iš naftos ir dujų surenkamų mokesčių skirti ir savivaldybėms.

Žilvinas Šilėnas, Laisvosios rinkos instituto prezidentas: nieko nedarysime, jokios naudos neturėsime

Žilvinas Šilėnas
- Jei niekas nesinaudotų mūsų žemės gelmių turtais, nepumpuotų naftos, nekastų durpių, smėlio ar žvyro, Lietuva apskritai iš to neturėtų jokios naudos – nei valstybė, nei verslas, nei darbuotojai. Siūlymai, kad tuo užsiimtų ne privačios kompanijos, o valstybė, manau, neracionalūs.

Ūkinė veikla nėra valstybės funkcija. Gana dažnai šiuo atveju rodomas Norvegijos pavyzdys, tačiau nutylima, kad ta valstybinė naftos kompanija veikia kaip privati įmonė ir valstybė joje turi tik du trečdalius akcijų. Jos tikslas – gauti didžiausią pelną. Tik tokia įmonė, kurioje viską nusveria verslo logika, kompetencija, o ne kokie nors politizuoti sprendimai, ateinantys iš valdžios, gali veikti sėkmingai ir duoti valstybei dividendus. Todėl kuriant valstybines įmones reikėtų gerai apgalvoti, kaip ji veiks – kaip privati ar politiškai globojama valdžios.

Pažiūrėkite mūsų valstybinių įmonių ataskaitas ir pamatysite, kokius pelnus jos duoda. Daugelis – nulinius. Jei, tarkime, naftos ar dujų verslovės padaryta žala gamtai yra didesnė, negu valstybė iš to turi naudos, tada galima pasvarstyti, ar iš viso Lietuvoje apsimoka toks verslas. Ir visai nesvarbu, kas juo užsiims – valstybė ar privatūs asmenys. Kalbant apie žemės gelmių turtų panaudojimą, manau, reikėtų keisti ne mokesčių tarifus, o jų paskirstymą. Kitaip tariant, didesnė dalis turėtų atitekti vietos savivaldybei ar tam regionui kaip savotiška kompensacija už taršą, suniokotą kraštovaizdį. Vien tik didindami šiuos mokesčius nieko nepasieksime.

Artūras Skardžius, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas: reikėtų atskirti žvalgybą ir išteklių gavybą

Artūras Skardžius
- Mokestis už išgaunamus žemės turtus, iškastines žaliavas Lietuvoje buvo keičiamas jau ne kartą. Ar šiuo metu jis atitinka aplinkinių ir ES valstybių tokius mokesčius už žvyrą, molį, naftą, būsimas skalūnines dujas, kurių, tikiuosi, Lietuvoje nebus išgaunama, dabar negalėčiau pasakyti. Valstybė iš savo žemės gelmių turtų privalo gauti naudos, o ne pusvelčiui kažkam juos pardavinėti.

Manau, kad vadinamieji konkursai žvalgyti ir eksploatuoti žemės turtus buvo paskelbti gerai neapgalvojus ir nepasvėrus visų sąlygų. Tikrais konkursais jų vadinti negalėčiau. Tokie mūsų žemės turtai kaip žvyras, molis, smėlis, ypač kvarcinis, ekonomikos pakilimo metais buvo labai paklausūs, tačiau jie kasėjams buvo atiduoti kone už grašius.

Kažkas parengė kokią nors studiją, kažkas susiorganizavo už savo lėšas žvalgybos darbus ir po to įgijo teisę eksploatuoti tuos karjerus, o valstybės biudžetui – trupiniai. Žemės turtų eksploatavimo reglamentavimas turėtų būti tobulinamas, ir ne kosmetiškai, o iš esmės, nes dabartinės realijos neatitinka tų, kokios buvo prieš dvidešimt metų, kai vyko laukinė privatizacija, kai iš planinės pradėjome pereiti prie rinkos ekonomikos.

Daug kas iš to pasipelnė, o naudą turėjo gauti valstybė. Geologijos tarnybos rankose sutelktas žemės turtų naudojimo licencijavimas, kiti labai svarbūs dalykai, bet ten tiek chaoso ir netvarkos, kad nenuostabu, jog dabar esame tokioje situacijoje. Negalima susieti tokių dalykų kaip žemės gelmių žvalgyba ir išteklių gavyba. Dabar tie, kurie gauna licenciją žvalgyti tuos turtus, kone automatiškai po to juos pusdykiai ir eksploatuoja. Taip neturėtų būti, reikia skubiai keisti įstatymą.

Be to, išteklių naudotojams nereikėtų iš karto suteikti didžiulių žemės plotų, kurių konkurso nugalėtoja negalės išeksploatuoti per artimiausius dešimt metų. Kitaip įvairiomis lengvatinėmis sąlygomis atsilygindami už žvalgybą išdalysime visus plotus ir po to nieko negalėsime pakeisti, peržiūrėti sąlygas, ar tikrai valstybei tai apsimoka.