Jie stebėtinai panašūs į tuos, kurie kalba į švarko rankovę. Pažvelgus į gretimas gatves, po žaliais medžiais žydruoja pareigūnai. Esame įrėminti priežiūros iš visų pusių. Paaiškinimą galima nuspėti: „Jūsų pačių saugumui“.

Kažkur netoliese Astrave 2009 metais jau vyko panašus renginys apie Astravo AE, per kurį buvo areštuotas neteisingai nusiteikęs rusų atomininkas Andrejus Ožarovskis ir atimti Astravo AE poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ekspertinės kritikos egzemplioriai.

Belaukiant desanto iš Visagino, atvyko dar vienas didelis autobusas iš Vilniaus, atvežęs net keturis žmones: 1963 metais sovietų armijoje apšvitintą pensininką Antaną ir kolegę žurnalistę, keliaujančią laisvu nuo darbo metu, bei juos lydinčius du asmenis, turbūt iš Baltarusijos ambasados.

Vaikštinėdamas po centrą, pašnekinau prisėdusį ant suoliuko vietinį pensininką Geniušą Lotą. Sako, kad jie patys nežiną, kas tokie esantys, bet save laikąs lenku. Dėl būsimos AE nesuka galvos – juk ir Ignalinos AE stovėjo ir niekam netrukdė. Valdžia jis patenkintas: gauna 580 Lt pensiją, „sausos“ dešros 1 kg – 30 Lt. Anksčiau aplink buvę vien pelkynai, dabar numelioruota. Mane tai sudomina – ar nenugrims pelkėse per tokias žemes gabenamas reaktorius? Stambiosios jo dalys sveria apie 500 tonų...

Vietinių nuomonės dėl AE niekas neklausia. Valdžia padarysianti, kaip norinti, įsitikinęs G. Lota. Jis geraširdiškai tiki, jog pastatę AE baltarusiai galės lietuviams elektra padėti.

Besikalbant pro šalį praeina vos vienas kitas praeivis. Bet lyg tyčia vienam kažkas labai parūpsta jo telefone. Tas jaunas vyras civiliniais rūbais sustoja per porą metrų nuo mūsų ir kelias minutes sustingęs žiūri į telefono ekraną. Kadangi kalba pasisukusi apie cerkves ir bažnyčias, jis tyliai nueina. Atsisveikinęs traukiu į salę.

Atominis spektaklis kino ir koncertų salėje

Jau atvyko visaginiečiai, vedami tūlo Olego Davidiuko. Jis yra dirbęs Sniečkaus AE vyr. meistru, paskui įstojo į LDDP, o dabar yra Visagino savivaldybės tarybos narys nuo LLRA. Šį pavasarį jo vadovaujama frakcija taryboje pareiškė iniciatyvą įteisinti Visagine rusų kalbą, kaip regiono kalbą.

Kai jis prakalbo iš tribūnos, buvo sunku patikėti, jog tai Lietuvos politikas: O. Davidiukas siūlė nepatenkintiems AE astraviškiams keistis butais su visaginiečiais, didžiavosi surinkęs 200 anketų norinčių dirbti Visagine ir liaupsino AE statybas Astrave. Jokių padėkos žodžių nei plojimų iš susirinkusiųjų jis nesulaukė. Salės prieigose buvau girdėjęs, kad buvo užduotis užpildyti salę, ir tarnautojams liepta dalyvauti. Užduotis neįvykdyta, nes daugiau kaip trečdalis vietų tuščios. O į artėjančio prie pensijos O. Davidiuko pastangas įsitrinti prie AE patys Baltarusijos atstovai žiūri skeptiškai – tas žmogus lai groja reikiamą melodiją, bet ne daugiau. Užteks savų prie riebaus Rusijos kredito įsisavinimo.

Iš tribūnos liejasi pasakojimai, kaip viskas saugu, patikima ir būtina. Buvo parinktos 74 galimos aikštelės – tik neaišku, kokios; tada 71 išbrokuota – tik neaišku, kodėl, o dvi iš trijų likusių - pavojingos dėl karstinių įgriuvų.

Beje, vienoje iš jų, Mogiliovo srityje, 2006 metais Baltarusijos vyriausybė buvo priėmusi sprendimą statyti AE. Vėliau persistūmė į Astravą. Tarp išbrokuotų turbūt liko ir aikštelė Rudenske, 50 km į pietus nuo Minsko, kuri buvo parinkta AE statybai 9-tame dešimtmetyje, bet dėl Černobylio avarijos liko nepanaudota.

Neteisingi kaltinimai Aplinkos apsaugos ministerijai

Iš tribūnos nuolat buvo žeriami priekaištai Lietuvai, kad ji neduoda atsakymų, nebendradarbiauja, o Baltarusija laikosi visų tarptautinių reikalavimų. Apie Espoo konvencijos nesilaikymą jau rašiau pirmoje dalyje. Prieš važiuodamas paskaičiau baltarusių Poveikio aplinkai vertinimą (PAV) ir 11 knygoje radau Latvijos pateiktą klausimą Nr. 10: kodėl epidemiologinė analizė yra tik Baltarusijos gyventojams. Atsakyta, jog į 2009 metų kovo 24 raštą apie demografinę situaciją Lietuvos Aplinkos apsaugos ministerija iki šiol neatsakiusi.

Mano prašymu ministerijoje pakėlė archyvus, rado tą raštą ir du atsakymus į jį. Baltarusijos pageidavimai buvo stulbinantys: jie norėjo žinoti absoliučiai viską apie Lietuvą: ir kas kur dirba, kiek vyrų, kiek moterų, net kiek kokių medžių rūšių kasmet kertame, kiek kokių žuvų pagaunama. Tai man priminė neseniai matytą perteklinį reikalavimą nurodyti žmonos mergautinę pavardę, kad galėčiau vykti į Baltarusiją.

Antras jų raštas itin mįslingas, nes be jokių paaiškinimų pridėti du žemėlapiai: viename – tos trys galimos aikštelės, kitame – Astravas 30 km spindulio žiede. Aplinkos apsaugos ministerija atsakė ir į jį, nurodydama, jog apsiribojimas 30 km spinduliu niekuo nepagrįstas, o Vilnius yra 40 km atstumu. Tai 550 000 žmonių gyvenama teritorija. Pateikti visi šaltiniai, kur prieinama Baltarusijai reikalinga informacija.

Bet iš Astravo tribūnos aidi kaltinimai nebendradarbiavimu. O Baltarusijos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas Vitalijus Kulikas į LRT kamerą pareiškia, jog jokio evakuacijos plano lietuviams nėra ir neturi būti. Vadinasi, jokių tablečių mums nereikia. Galima priminti, jog Visagino AE poveikio aplinkai vertinime (PAV) Baltarusija reikalavo, jog Baltarusijos gyventojams turi būti rezervuota jodo tablečių (VAE PAV, p.74), ir išdėstė savo nuogąstavimus, jog Baltarusijos Breslavo rajone dėl VAE bus apribota žemės ūkio veikla, sumažės gimstamumas, smuks turizmas, mažės investicijų, bus slopinama oro transporto veikla (p.68-69). Ar negalima būtų šių klausimų peradresuoti atgal kaimynams? Jie raštiškai rūpinasi dėl Prorvos upelio, kuris išteka iš Drūkšių, bet yra ramučiai dėl Neries, kuri Baltarusijoje vadinasi Vilija.

Savo oficialiuose raštuose Baltarusija deklaruoja besivadovaujanti tarptautiniais radiacinės saugos principais ALARA. Tų principų 2.29 punktas pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į galimą poveikį gyventojams. Ir vėl deklaracijos – sau, o darbai – sau.

Žavingiausio klausimo konkursas

Apie atsparumą žemės drebėjimams susitikime dėstyta ta pačia baltarusiška valdžiakalbe, kur žodžiai įgyja kitas reikšmes. Raštuose minima MSK-64 skalė, kalbant sakoma, kad apskaičiuota 7 balų drebėjimui. Klausantysis realiai turbūt pagalvos apie įprastinę Richterio skalę, kur 7 balų magnitudė atitinka 10 balų intensyvumą pagal MSK-64, kada padaroma didelė žala didelei teritorijai, o iš tikrųjų kalbama apie 7 balus MSK-64 (Richterio 5-6), kada silpni pastatai gali būti stipriai pažeisti. Retorinis klausimas: Astravo AE būtų stiprus ar silpnas statinys?

Pagrindinis reaktoriaus apsaugos elementas yra betoninis gaubtas. Tas pats „Rosatom“, kuris imasi Astravo AE, dabar pagal analogišką projektą stato AE „Leningrad-2“. Dėl darbo kultūros 2011 metų vasarą sugriuvo to statomo gaubto 22 m aukščio konstrukcija – mat viršininkas buvo trenkęs kumščiu į stalą ir pasakęs, jog papildomos armatūros nereikia, varykit betoną pagal kubų planą. Laimei, gaubtas lūžo dar nepastačius po juo atominio reaktoriaus. Prieš tai buvusi mažesnė nutylėta avarija.

Gavau teisę prie mikrofono ir aš: pasiklausius apie tai, jog TATENA (Tarptautinė atominės energetikos agentūra) viskuo dėl Astravo AE patenkinta, mane domino, ką Baltarusija padarė dėl 16 rekomendacijų ir 22 specialių pasiūlymų, kuriuos jai surašė bendroji TATENA misija 2012 metais, ir kada Baltarusija ruošiasi priimti specializuotą TATENA aikštelių vertinimo misiją. Vardan tikslumo net nurodžiau anglišką jos pavadinimą. Ir energetikos viceministras Michailas Michadiukas visiems paaiškino, jog buvo jau dvi specializuotos misijos ir viskam pritarė. Bandžiau klausti, kada jos buvo, bet mikrofonas liko išjungtas.

Žavingiausiu atsakymu išrinkau paaiškinimą, kodėl atsparumas lėktuvo kritimo atveju paskaičiuotas tik 5,7 t, o tai lengvas sportinis orlaivis (virš Astravo praeina oro koridorius, skraido laineriai ir kariniai lėktuvai). Pasirodo, skaičiuotas tik lėktuvo variklio svoris – 5,7 t. Kaip jis atsiskiria krisdamas nuo lėktuvo, paaiškinta nebuvo.

Blefas, vertas 10 mlrd. JAV dolerių

Po viso spektaklio salėje mus nuvežė antrai daliai į AE statybos aikštelę maždaug 20 km nuo Astravo. Ten nutiesta automagistralė, geležinkelio linija. Matosi daug technikos, dideli žemės darbai, pastatyta betono gamykla, armatūros cechas. Mums bestovint, staiga sujudo iki tol aikštelėje šalia betonmaišės stovėję 5-6 sunkvežimiai ir ėmė zuiti mums ant akių. Pažiūrėjau į laikrodį – vėlyva šeštadienio popietė.

Kapitalinės statybos valdybos vyr. inžinierius Aleksandras Pozdniakovas papasakojo, kad aikštelėje dirba 1500 žmonių. Apie šimtą darbo spartuolių mes matėme šeštadienį. Pats A. Pozdniakovas atrodė labai iškilmingai tamsiu kostiumu ir krakmolyta balta apykakle, o zomšos batelių tik pačios nosys kiek apdulko nuo visur esančio sauso molio. Per rudens lietus tas molis turėtų virsti neišbrendama klampyne – kaip jie praeis ir pravažiuos?

Paskui nuo betono nuvežė prie ekskursijos topo – duobės atominiam reaktoriui. Atrodo labai įspūdingai. Iškasta kokių penkių futbolo aikštelių dydžio ir 70 metrų gylio duobė. Didelė jos dalis išbetonuota. Apsidairęs matau, kad čia niekas nedirba. Visi kolegos fotografuoja, filmuoja. Yra ką parodyti. Kabo ženklas „jokių foto“, bet lydintieji mums leidžia. Spragsiu ir aš. Nori – iš priekio, nori – iš kampo. Kaip įspūdingiau, taip darykite.

Į valias paspragsėjęs stoviu ties duobės kraštu ir galvoju, kodėl jie leidžia fiksuoti, kaip jie pažeidinėja tarptautines konvencijas, kurias patys yra pripažinę: statybos negali vykti, nebaigus visų procedūrų. Juk tai ne tvartelis. Tiesa, jie savo veiklą vadina „parengiamaisiais darbais“, bet šuo liks šunimi ir kiaušinių dėti nepradės, jei jį pervadinsime višta.

Su mumis spaudos autobusu nuo Vilniaus važiavo du „visuomenės atstovai“ ne iš spaudos. Dabar jie stereofoniškai įgarsino mano matomą vaizdą maždaug taip: „Vaje, kaip toli pažengęs šis projektas, jau per vėlu protestuoti“. Ir tuo metu palei priešingą duobės kraštą pajuda sunkvežimis. Jis taip toli, kad variklio nesigirdi. Atgyja ekskavatoriaus kaušas. Per teleobjektyvą pamatau, kad viename kampe ties klojiniais sukruta keli darbininkai, per žarną pilasi betonas. Dabar jų ryškios oranžinės palaidinės matosi ir plika akimi. Kam skirta ši žinia?

Vargu, ar Lietuvai, kad ji nustotų protestuoti. Vargu, ar Espoo konvencijos narių numatomam suvažiavimui šį rudenį – nuo šių reiktų slėpti statybas ir rodyti tik pirmą spektaklio dalį salėje.

Gal ši dalis skirta investuotojui, kad jis patikėtų, jog nebegali atsitraukti ir mestų reikalingus 9 mlrd. JAV dolerių? Žymūs Rusijos ekonomistai ir užsienio ekspertai, matydami šių metų pirmo pusmečio rezultatus, pranašauja Rusijai neišvengiamą ekonomikos smukimą. Ar nepersigalvos rusai dėl broliškos pagalbos? Juk dėl paskolos iki 10 mlrd. JAV dolerių buvo sutarta dar 2011 metų lapkritį. Į klausimą, kas moka už šitas statybas, lydintieji atsakymo nežinojo.

2012 metų antroje pusėje Rusija paskyrė pirmuosius 184 mln. JAV dolerių. Panašu, kad jie atgulė Astrave drauge su nežinoma suma iš Baltarusijos biudžeto. Sukurtas įspūdingas vaizdas. Spąstai visada yra patrauklūs, kitaip auka neįklius. Pinigų iš šalies A. Lukašenkai mirtinai reikia, kad ramstytų sovietinio tipo ekonomiką. Baltarusijos finansų ministerijos duomenimis, 2013 m. pagrindinės skolos dengimui reikia 2,3 mlrd. JAV dolerių, o tai 2,6 karto viršija 2012 m. mokėjimus.

Jei rusai pakibs ant kabliuko, dar nereiškia, jog AE bus pastatyta. A. Lukašenka jau yra apmovęs Rusiją: pinigėlius paėmė, o Abchazijos su Pietų Osetija taip ir nepripažino. Kur ir kaip vaikščios pinigai ir pagal kokias ataskaitas rusai dengs sąskaitas – Minskas turės paruošti pamokas.

Rusijoje sukurta daugybė metodų, kaip įsisavinti ir pasidalinti biudžetines lėšas. Su nosimi gali likti ir kinai, nusiteikę investuoti į aukštos įtampos linijas nuo būsimos AE.

O jei įvyktų stebuklas ir Baltarusijoje pradėtų veikti Astravo AE, finansinis investuotojas ir statybų partneris Rusija liks atsakinga pasaulio akyse už potencialias nelaimes, kurios gali kilti eksploatacijos metu.

Kaip siekiau parodyti pirmąja rašinio dalimi, Baltarusijos valdžia nemoka sklandžiai spręsti menkučių reikaliukų. Tačiau lygina save su pedantiškais šveicarais, kurie turi AE netoli Berno. Baltarusijos ambicijos valdyti AE primena žmogų, kuris, vos pramokęs daugybos lentelę, veržiasi spręsti integralines lygtis. Atominės energetikos srityje tai pavojinga, o Baltarusija nerodo jokio noro mokytis. Todėl, perfrazuojant Vergilijų, kuris Laokoono lūpomis „Eneidoje“ įspėja trojiečius dėl medinio arklio: „Saugokitės danajų, net dovanas nešančių“, verta nepamiršti saugotis baltarusių, su atomu žaidžiančių. Gan šiurpiai čia baigiau, nes už įspėjimą Laokooną ir jo sūnus pasmaugė Atėnės pasiųstos dvi gyvatės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (399)